Antras vaikas – kaip nenuliūdinti pirmagimio?

mama-su-dukrelePirmas vaikas, atrodytų, sunkiausia – neturi patirties. Bet gimus antrajam rūpesčių dvigubai daugiau – dėmesį reikia dalinti dviem, stengtis, kad vyresnėlis nesijaustų nuskriaustas, prisideda sesučių ir broliukų konkurencijos problemėlės. Gražios porelės mama Lina Pauliukevičienė gali pasidžiaugti tuo, kad vaikų gimtadienių rūpesčių nepadvigubėjo. Mat trimetis Kristupas ir jo sesutė, vienerių Atėnė, gimė tą pačią dieną – liepos devintąją.

Broliuko ar sesutės gimimas visada stresas vyresniam vaikui. Kaip Kristupas priėmė Atėnę į savo erdvę?

Pirmas mano įspūdis grįžus iš gimdymo namų ir pamačius Kristupą buvo neapsakomas: „Kaip tu paaugai ir koks tu didelis, kada spėjai – nemačiau tik 6 dienas!“ – net ašarą nubraukiau. Kristupas, grįžęs iš senelių, priėjo prie Atėnės lovytės ir sako – „šeše“,  švepluodamas ir vos kalbėdamas, matyt močiutė mokė tomis dienomis, kai svečiavosi pas ją, nes būdamas su manim dar to žodžio nemokėjo.

Galbūt labiau stresavom mes patys, o vaikas viską priėmė natūraliau. Gal dar nelabai suprato, ką ta lėlytė, vos verkianti ir tik valganti, pas mus veikia. Atėnė buvo labai rami mergaitė – pavalgo ir miega 3 ar 4 valandas, ir taip truko apie 4 mėnesius.  Jau paskui truputį ilgiau pasižvalgydavo dieną, bet vis tiek didžiąją dalį jos dienotvarkės sudarydavo miegas, o aš tuo metu galėdavau daugiau pabūti su Kristupu. Bemiegių naktų irgi nepatyrėme.

Pavydo buvo nemažai, meluočiau, jei sakyčiau, kad sesutę priėmė noriai ir gražiai. Akys išdavikės viską pasakė – mačiau, kaip kankinas, kai vakarais nori mane apsikabinti, o aš tuo metu maitinu sesę. Nuolat sakydavo, kad labai myli sesę ir niekam neatiduos – kol Atėnė išmoko pasiimti jo žaislus… Bet pamažu ir dalintis įprato.

broliukas-ir-sesute

Galbūt kaip nors ruošėte Kristupą sesutės atėjimui į šeimą? 

Kalbėjome, kad sesė dabar pilvelyje gyvena, kad greitai bus su juo. Į visus mūsų klausimus ar pasakojimus, jo atsakymas buvo vienas – nenoriu. Aišku, sava kalba. Bet kai pamatė sesę – viskas apsisuko priešingai – niekada nėra pasakęs, kad nemyli sesės. O kaip jis moka ją pristatyti darželio draugams: „Čia mano sesė Atėnė, aš ją labai myliu.“ Dabar dažnai pagalvoju, kad augindama vaikus mokausi kai kurių dalykų iš naujo, ir tie mažyliai nė nesuprasdami padeda mums.

Kuo skyrėsi pirmas ir antras nėštumas? Kas buvo sunkiau, kas lengviau?

Kai laukiausi Kristupo, nevargino jokie skausmai ar kiti negalavimai. Jaučiausi tikrai puikiai. Besilaukiant Atėnės be visų rytinių pykinimų ir, atrodo, amžino galvos skausmo viso nėštumo metu dar atsirado nerimas, o didžiausias – kaip aš dabar susitvarkysiu su abejais? Juk ir Kristupas dar toks mažas. Nuolatos jaučiausi pavargus, norėdavau miego, graužė sąžinė, kad neskiriu pakankamai dėmesio sūnui. Bandydavau tai kompensuoti pirkiniais – mašinėlėm, vaikiškais skanėstais, rūbeliais. Pasekmės pasirodė netrukus – išlepinom.

Bet užtat antrasis nėštumo periodas tarytum praskriejo, kaip ir Atėnės pirmieji metukai. Kol draugės ir giminaitės džiaugėsi kiekvienu dantuku, aš tik, atrodo, spėdavau užsirašinėti datas, kada pirmas, antras ir t.t.  Nesakau, kad nesidžiaugiau, priešingai, džiaugdavausi širdyje, o ypač tokiais komentarais: „O jūs jau šliaužiat ir ropojat – ir nesakot.“

 Ar lengviau auginti mergaitę negu labiau išdykusį berniuką?

Atėnė nuo gimimo atrodė trapesnė ir švelnesnė – tokia gležna mergytė.  Bet tik kol neišmoko nulipti, užlipti ir vaikščioti. Kristupas vienerių metų tikrai nešokinėjo ant lovos. O drauge su broliuku jiems abiems drąsiau, galbūt todėl ir elgiasi vyriškiau – nieko jie nebijo. Aktyvistai. O šiaip jie tokie meilūs vaikai! Kristupui labai svarbu, kad nepykčiau.  Būna, užsigalvoju ką nors ir be šypsenos pasakau, tada pribėga, bučkio prašo ir klausia: „Mamyte, tu pikta?“

mama-tetis-ir-sunelisNemaža problema tėvams kaip padalinti dėmesį vaikams, kad vyresnysis nesijaustų nuskriaustas. Kaip su ja susitvarkote?

Iš pat pradžių tikrai nebuvo sunku, nes Atėnė buvo tobulas kūdikis, nereikalaujantis per daug. Lyg suprasdama, kad aš pati labiau bijau. Taigi aš turėjau daugiau laiko pasiruošti pati ir paruošti brolį. Vėliau, kai truputį ūgtelėjo, atsinešdavau mažąją gultuke ir visi trys leisdavome laiką. Paprašydavau Kristupo, kad parodytų sesei žaislus ir pamėgintų pasidalyti. Jeigu nenorėdavo, leisdavau jam spręsti, su kokiais žaislais sesei žaisti – kad ir jis jaustųsi svarbus, ir tuo pačiu būdavau vienu metu su abiem. Kažkaip tie dalykai ateina savaime, kai šiek tiek pastangų dedi.

Nuo praėjusių metų rugsėjo 2 metukų ir 2 mėn. Kristupas pradėjo lankyti darželį. Kai jo nebūdavo, galėdavau daugiau laiko praleisti su Atėne. O kad kompensuočiau tą laiką Kristupui, užsirašėm į „Yamahos“ muzikos pamokėles kitame mieste ir kiekvieną trečiadienį leisdavomės į kelionę. Nuo šio rugsėjo pradėjome vėl, nes rezultatas tikrai yra ir jis džiugina. Svarbiausia turbūt patiems tėveliams su ta situacija susigyventi ir savo pasąmonėje viską sudėlioti į tinkamas vietas. Tada ir vaikai ramesni, ir viskas vyksta sklandžiau.

Ar broliukas nepavydi mažesnei sesutei dėmesio? Ar įtraukiate jį į mažosios priežiūrą – pagalbą mamai?

Veikiausiai būtų nelabai normalu, jei vaikas nejaustų nei pavydo, nei pykčio, o tik juoktųsi ir šypsotųsi, arba sėdėtų kampe pats su savim. Aišku, kad pavydi. Kai Atėnė jau išmoko vaikščioti, tai jie ir pasipeša, bet vaikiškai. Kristupas dabar mano svarbiausias pagalbininkas – jeigu siurbiam, tai siurbiam abu, blynams kepti kiaušinį jau taip pat įmuša. Neduok Dieve, tu jo nepakviesi!

Ypač smagus buvo šv. Kalėdų laukimas – mes ir eglę puošėm, ir sausainius kepėm, riešutus taip pat kartu pakavom. Kaip ir visi vaikai, geriausiai jie turbūt jaučiasi lauke, kai einam pasivaikščioti,– Kristupas tapena mažais žingsneliais iš paskos ir visko klausinėja.

Kaip sutaria vaikai? Kaip dalinasi žaislais?

Kristupas elgiasi kaip vyresnis, bet jeigu nebesusitvarko, kviečia į pagalbą mane, kad paimčiau Atėnę, nes ji, pavyzdžiui, tuoj sugriaus jo garažą, o mašinai padanga dar nepakeista. Pamokau, kad visada sesei parodytų kitų žaislų ir taip nukreiptų dėmesį, jei nenori, kad jam trukdytų. Tačiau kol kas abiems reikia to paties – nesvarbu, ar tai lėlė, ar mašinėlė. Tada jau sėdu kartu ir bandom kažką nuveikti kitką, kol nuslūgsta emocijos.

Daug kas pasikeitė, kai Kristupas išėjo į darželį: jo bendravimas pasidarė kitoks, taip pat elgesys. Galbūt mes, mamos, ir daug žinom, bet pedagogai labai padeda, ir rezultatai tik džiugina. Aišku, tai irgi nebuvo vienas iš lengviausių etapų, tačiau reikia išlaukti kantriai…  O po kurio laiko – sėdi kokiam nors darželio renginyje ir supranti, kad tikrai buvo verta. Atėnė labai mėgsta būti su broliu, ji jau kitaip nebeįsivaizduoja. Kai išvedu Kristupą į darželį, blaškosi vargšė viena namie – nuobodu.

Po Kristupo gimimo buvai atradusi pomėgį – pyragus. O dabar – rankinių mezgimas, atėjęs drauge su dukrele. Kaip sekasi, gal tai jau tavo verslas?

Pyragai dabar antrame plane, bet vis dar kepu – norinčių netrūksta. O dėl rankinių, tai viskas išėjo ekspromtu. Iš pradžių nunėriau Atėnei galvos juostą. Tada pamačiau tas virves ir prasidėjo rankinės – pavyko kelios, atsirado norinčių. Apsidžiaugiau, kad kažkam patinka. Tai nėra verslas, labiau hobis ir šioks toks atsipalaidavimas nuo visos rutinos.

Ir iš kur randi laiko mėgstamiems užsiėmimams su dviem vaikais? Ar jie nereiškia pretenzijų?

Kai neriu, būname visi kartu tarp žaislųjie abu konstruoja ką nors arba varto knygeles, o aš darau savo. Nedirbu visą dieną – tik po kelias valandas arba vakarais, kai jau vyras grįžta. Jeigu įsijaučiu, Kristupas primena: „Mamyte, užteks jau, padėk.“

Kalbėjosi Ieva Grabauskienė

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą


*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>

Facebook