Būsimoms mamoms ir šeimoms apie tinkamą laiką vaikeliui

Mamos laiškasJungtinėje Karalystėje gyvenanti mama Diana parašė laišką. Tai lyg pokalbis su kitomis moterimis, mamomis apie tai, kas suteikia daugiausiai prasmės ir džiaugsmo moters, jos šeimos gyvenimui.

Nojaus susilaukiau 28 metų. Vaikelio abu su vyru norėjome, planavome, ruošėmės.  Dažniausiai mes bijome permainų, todėl vis sakome – dar ne laikas… Mes dar neturime didelių namų, mes dar neturime automobilio, kuriame tilptų vaiko kedutė, mes dar neturime taupomosios sąskaitos, kurioje būtų daug pinigų kraštutiniam atvejui ir t.t.  Iš patirties galiu pasakyti – tinkamas laikas pats niekada neateis. Mes patys turime pasakyti – DABAR.

Penkias dienas per savaitę keldavausi į darbą 5 ryto. Grįždavau namo pavargusi iki pirštų galiukų ir žinodavau, kad rytoj bus tas pats. Būdavo dienų, kai galvodavau: pasaulis toks materialus, kad einu į darbą vien dėl to, kad nusipirkčiau maisto. Norėčiau pasiimti knygą ir apsistoti kokioje negyvenamoje saloje, kad materialumas neegzistuotų. Deja, tai tik svajonės J

Kai sužinojom, kad laukiamės, turbūt gyvenime nebuvo tiek daug emocijų. Baimė, išgąstis, laimė, nežinojimas kas bus, pamenu – ir verkiau, ir apkabinus dar visiškai mažą pilvuką sakiau – LABAS tam žmogeliukui.  Ir, aišku, atėjo „linksmoji“ nėštumo dalis – pykinimas, nuotaikų svyravimai, nuolat trūko miego. Kaip mano vyras tai ištvėrė, nė nežinau, nes porą kartų ir pati norėjau su savim išsiskirti.  Bet tikrai buvo verta. Gimdymas buvo labai ilgas, be galo skausmingas ir sekinantis, bet kai tą mažą būtybę uždėjo man ant krūtinės, nieko kitko nebejaučiau – tik palengvėjimą, kad jį jau galiu laikyti ir glausti prie savęs, kad viskas baigėsi gerai ir nuo šiol mano gyvenimas įgijo naują prasmę.

Jei ir kelsiuosi 5 ryto, tai todėl, kad Nojui reikės valgyti, o gal jis tik norės pažiūrėti, ar aš vis dar čia. Kai kažkada važiuodama namo metro pamačiau liūdnus veidus tų, kurie, kaip ir aš anksčiau, žino, kad rytoj bus tas pats, supratau, kad mano gyvenimas pagaliau įgijo kitą prasmę ir kiekvieną dieną ta prasmė bus didesnė, šypsosis ir netgi juoksis labiau, o vieną dieną atsisuks į mane ir pirmą kartą pasakys – MAMA, o tai bus tik dar vienas patvirtinimas, kad buvo verta.

Mamoms, kurios laukiasi pirmą kartą, dažnai kyla abejonių – ar sugebėsiu, ar žinosiu ką daryti, kai verks, kai skaudės? Patikėkite, viską mokės net šviežiai iškepta mama, kuri neaugo šeimoje ir neturėjo pavyzdžio, kaip tai reikia tinkamai daryti. Kartais pačios savimi stebėsitės – iš kur tai žinau? Jums tikrai pavyks.  Bendraukite su kitomis mamomis, klauskite patarimų ir dalinkitės sava patirtimi, nes mes visos galime viena kitai padėti.

O šeimoms, kurios mano, kad dar netinkamas laikas, nuoširdžiai norėčiau patarti nepamiršti, kad jis niekada neateis. Turbūt žmogus tokia būtybė, kad jam visada norisi daugiau, tobuliau. Kai mes susilaukėm Nojaus, tik tada viskas sukrito į savus stalčiukus… Išsikraustėm iš Londono, įsikėlėm į didesnius namus, nusipirkom didesnį automobilį ir t.t. Linkiu, kad vieną dieną netektų atsigręžti ir pamatyti, kad tinkamas laikas niekada ir neatėjo.

Mažas žmogus pakeis viską Jūsų gyvenime, bet patikėkit – tie pokyčiai bus be galo malonūs.  Juk bemiegės naktys kažkada baigsis, buteliukų ir rūbelių kalnai taip pat išnyks. O tada sėdėsite prie didelio kalėdinio stalo su krūva anūkų ir galvosite: į nieką šito neiškeisčiau.

Diana Serpenskaitė, el. paštas diana.serpenskaite@yahoo.com

Linos Kuzmickaitės nuotrauka

Būsimos ir esamos mamytės, rašykite, dalinkitės patirtimi, užduokite klausimus apie tai, kas rūpi, ko nežinote ar abejojate, jūsų laiškus būtinai paskelbsime. 

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

*

Facebook