„Buteliuko ėduonis“. Kas kaltas?

Gal ir jums teko matyti dar visai mažų, vos vienerių – dvejų metų vaikų su jau sugedusiais priekiniais dantukais? Tai ėduonis. O populiariai jį įprasta vadinti „buteliuko kariesu“ (ėduonis lotyniškai – „caries“). Tačiau pasitaiko ir žindomiems, iš buteliuko niekada negirdytiems vaikams.

Dantų ėduonis yra infekcinė liga, sukeliama mikroorganizmų. Dažniausiai ant sergančių dantų atrandamos bakterijos Streptococcus mutans. Jos pačios vaiko dantukų „negraužia“, tačiau labai „mėgsta“ cukrų. Skaidydami cukraus molekules, mikrobai gamina rūgštis, kurios ardo dantų emalį. Danties paviršius darosi purus ir, rūgštims prasiskverbiant vis giliau, pakenkimas palaipsniui didėja. Kol rūgštys danties emalį pragraužia kiaurai ir pradėjus irti dentinui pasimato tamsesnė duobutė, užtrunka 6–12 mėnesių. Mažiems vaikams šis procesas vyksta sparčiau, nes pieniniai dantukai, ypač tuojau po išdygimo, nėra ganėtinai mineralizuoti ir jų emalis santykinai minkštesnis, negu nuolatinių dantų. Be to, kūdikių seilės klampesnės, jose mažiau, negu suaugusiųjų seilėse, antibakterinių komponentų bei mineralinių medžiagų, neutralizuojančių rūgštis ir atkuriančių pažeistą dantį.

Bakterijų keliai į vaiko burną

Pakenkimas paprastai pirmiausia atsiranda viršutinių priekinių dantų viršutiniame trečdalyje iš lūpų pusės. Šią vietą mažiausiai nuplauna seilės ir todėl čia lengviau prisitvirtina bei dauginasi mikrobai ir susidaro jų gyvybinės veiklos produktų – kenksmingųjų rūgščių – didesnė koncentracija. Apatiniai priekiniai dantys lieka sveiki, nes juos uždengia liežuvis, o burnos dugne esančių liaukų išskiriamos seilės praskiedžia ir neutralizuoja dantų apnašo bakterijų gaminamas rūgštis.

Dantų ėduonį sukeliančiomis bakterijomis vaikai užsikrečia nuo kitų žmonių.

Tai gali atsitikti įvairiais būdais: bučiuojant, naudojant tuos pačius dantų šepetėlius ir stalo įrankius, duodant vaikui duonos riekę ar kitokio maisto produkto, kurio jau atsikando kariesu sergantis žmogus. Ne mažiau kenksmingas suaugusiųjų įprotis kūdikiui duodamą čiulptuką pirmiau „nuvalyti“ savo burnoje. Pagrindinis kariesogeninės infekcijos šaltinis kūdikiams yra jų mamos. Laiku (dar prieš dygstant kūdikio dantims) išgydžius motinos sugedusius dantis, gerokai sumažėja ir kūdikių ėduonies pavojus.

Geri visos šeimos narių burnos higienos įpročiai yra privaloma kiekvieno iš jų dantų karieso profilaktikos priemonė. Tėvai, patys reguliariai valantys dantis, ne tik sumažina tikimybę bakterijomis užkrėsti vaikus, bet yra ir geras pavyzdys savo atžaloms.

Naktį pavojus didesnis

Mažų vaikų ėduonies atsiradimo rizika ypač padidėja, kai kariesogeninės medžiagos į burną pakliūva naktinio miego metu. Dieną tarp maitinimų seilės apiplauna dantis ir, veikdamos šarminančiai, neutralizuoja rūgštis, danties emalyje padeda išlaikyti mineralus ir trukdo bakterijoms prie jo prisitvirtinti.  Miegant vaiko burnoje seilių išsiskiria mažiau, cukringos medžiagos nuo dantų paviršiaus nenuplaunamos ir bakterijos iš jų pagamina daugiau rūgščių.

Tačiau ir dieninis maitinimas yra ne mažiau svarbus. Antrąjį kūdikio gyvenimo pusmetį, kai jau išdygsta pirmieji dantukai, jis jau būna ne tik žindomas (ar girdomas mišiniais), bet ir pradeda valgyti papildomą tirštą maistą. O šio liekanos, pavirtusios užsibūnančiu (ypač per visą naktį) dantų apnašu, tampa bakterijų „namais“.

Kodėl „buteliuko kariesas“?

„Buteliuko kariesu“ ankstyvasis ėduonis buvo pramintas todėl, kad pastebėta, jog dažniausiai jis išsivysto kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie prieš užmigdami ir prabudę naktį iš buteliuko per čiulptuką girdomi saldžiais gėrimais: saldinta arbata, sultimis… Ir mišinėliai nėra išimtis. Nors jie gaminami iš karvės pieno, kuris pieno cukraus laktozės turi gerokai (pusantro karto) mažiau negu moters pienas, tačiau karvės piene yra ganėtinai per daug (net 3,5 kartų daugiau negu moters piene) baltymų. Pirmiausia todėl ir gaminamas kūdikių maistelis – mišinys: kad paskui į tuos iš gražios dėžutės išimtus miltelius būtų įpilama daugiau vandens, negu iš šviežio karvės pieno buvo išgarinta gamykloje. Tačiau tada karvės pieno laktozės koncentracija dar labiau sumažėtų. Dėl to, kad mišinyje angliavandenių būtų ne mažiau negu kūdikio maisto etalone – motinos piene, į miltelius jau gamykloje įmaišoma nemažai saldžių pakaitalų natūraliosios laktozės stygiui kompensuoti. Taigi, vartojimui paruošti vandenyje ištirpinti mišinėlio milteliai irgi tampa savotišku cukraus tirpalu. Todėl nereikėtų stebėtis mokslininkų išvadomis, jog kai kurie pieno mišiniai tirpdo dantų emalį ir skatina dantų ėduonies vystymąsi.

Mamyčių pienas taip pat saldus…

Taip, ir netgi labai – moterys savo krūtyse gamina patį saldžiausią (daugiausia pieno cukraus – laktozės turintį) pieną iš visų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių. Beveik toks pat saldus yra mūsų artimiausių „giminaičių“ – žmogbeždžionių pienas. Tačiau nei gamtoje laisvai gyvenančių šimpanzių, nei gorilų jaunikliams pieninių dantų kariesas nebūdingas, nors jie žindomi po kelerius metus ir miega kartu su motina. Dantų ėduonies požymių beveik nerasta ir antropologų ištirtose priešistorėje gyvenusių žmonių kaukolėse.

Iš dalies taip yra todėl, jog moters pieno laktozė nėra toks pat geras ėduonį sukeliančių bakterijų maistas, kaip pramoninis cukrus sacharozė. Viena, dauguma laktozės molekulių į gliukozę ir galaktozę suskaldomos ne burnoje, o tik žarnyne. Antra, motinos pieno imunoglobulinai A ir G stabdo bakterijų augimą, o laktoferinas veikia Streptococcus mutans baktericidiškai – jas naikina. Be to, pienas gali net remineralizuoti (atkurti) jau aptirpusį dantų emalį, suteikdamas jam kalcio ir fosforo. Bet daugelis komercinių mišinių dantų emalį tirpdo, nes mažina burnos pH (rūgština), o tai ne tik greitina emalio demineralizaciją, bet ir skatina bakterijų Streptococcus mutans klestėjimą.

Žindomų vaikų ėduonis

Deja, tikrai pasitaiko. Tačiau teisingiau būtų sakyti, jog tiems kūdikiams dantų kariesas atsiranda ne todėl, kad jie žindomi, bet nepaisant žindymo. Nes kaltas irgi ne jų mamyčių pienas!

Jau minėjau – ėduonį sukeliančių bakterijų namai yra dantų apnašas. Ant švaraus ir lygaus kieto danties emalio joms nebūtų patogu prikibti ir išsilaikyti. Maždaug šešių mėnesių amžius, kai išdygsta pirmieji pieniniai dantukai, sutampa su papildomo tiršto maisto – košių valgymo pradžia. Prilipus maisto likučiams, ilgainiui susidaro dantų apnašas. Jeigu jame yra cukraus – apnašas tampa ir bakterijų „maisto sandėliuku“. Be to, cukrus, savo ruožtu, yra žaliava susidaryti specifiniams polisacharidams, didinantiems dantų apnašo lipnumą ir taip padedantiems jame dar saugiau ir gausiau įsikurti mikrobams.

Jeigu kūdikis eis miegoti su švariais dantukais, tai ir naktinis žindymas jam niekuo nepakenks. Kuo dantukai „jaunesni“, t.y, kuo mažiau laiko praėjo po išdygimo, tuo lengviau juos gali pažeisti bakterijų išskiriamos rūgštys. Todėl net ir žindomam kūdikiui jau reikia pradėti valyti vos išdygusius dantukus. Ypač jeigu jis papildomai valgo ir tokio maisto, nuo kurio ant dantų gali susidaryti apnašas.

Šiuolaikinė problema

Pasaulinė Sveikatos Organizacija, remdamasi jau šimtų tūkstančių metų žmonijos patirtimi ir šiuolaikiniu mokslu, rekomenduoja kūdikių žindymą tęsti antraisiais vaiko gyvenimo metais ir dar ilgiau – tol, kol išliks poreikis. Antropologai, remdamiesi archeologų radiniais, teigia, jog labai tolimoje senovėje vaikai buvo žindomi po kelerius metus, tačiau ankstyvo dantų gedimo požymių, tiriant tuomet gyvenusių žmonių kaukoles, beveik nerasta. Ir šiandien ėduonis nebūdingas laukinėse bendruomenėse, kur kūdikiai miega šalia mamų ir žindymas naktimis tęsiasi po antrojo gimtadienio. Kokia tokio atsparumo paslaptis?

Senovėje laukiniai žmonės patys valgė ir savo vaikams duodavo gamtoje randamą natūralų, taigi neperdirbtą, maistą. Ne tokį, kaip dabar įprasta – sumaltą ir virtą iki ištižimo, tepančiai prilimpantį prie dantų. Tada dar nebuvo fabrikinio cukraus ir aukščiausios rūšies miltų. Dantų ėduonis kaip žmonijos bėda radosi laikais, kai sėslios gentys išrado žemdirbystę ir pradėjo malti, virti, saldinti…

Rupus ir šiurkštokas natūralią skaidulinę struktūrą tebeturintis maistas ne tik blogiau limpa, bet ir lyg natūralus šepetukas nuvalo nuo danties paviršiaus po ankstesnio valgymo nepašalintas liekanas. To negali padaryti trinta pertrinta, virusi pervirusi, tarsi vienalytė pasta, jokio šiurkštumo nebeturinti masė. Man sunku įsivaizduoti, jog jokio apnašo nepaliktų, pavyzdžiui, manų košė, ypač dar ir pasaldinta.

Kaip apsaugoti mūsų vaikų dantukus?

Geriausia dar neišdygusių kūdikio dantų apsauga – maitinimas krūtimi. Motinos pienas aprūpina augantį organizmą visomis jam reikalingomis medžiagomis, iš jo geriausiai įsisavinamas kalcis ir kiti mineralai, svarbūs dantų tvirtumui. Jau išdygusiems dantims nuo infekcijos apginti svarbios motinos pieno antiinfekcinės savybės ir jau minėtas gebėjimas sustiprinti dantų emalį jį remineralizuojant.

Jeigu kūdikis valgo apnašą palikti galintį tirštą maistą, dantukus būtina valyti. Ypač nakčiai. Kol dantukų nedaug ir jie su didokom tarpdantėm, galima nuvalyti sudrėkinta skepetaite, o vėliau reikia naudoti šepetėlį ir pastą (vaistinėse būna specialių vaikiškų pastų, kurios nekenksmingos nurijus). Paprastai šią procedūrą bent du kartus per dieną atlieka tėvai, tačiau paūgėjusiam vaikui leiskite aktyviai mokytis, padėkite jam ir skatinkite perimti iniciatyvą. Svarbiausia rezultatas  – švarūs dantys ir išugdytas įprotis juos valyti. 

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Facebook