Darželinukų patyčios – rimtos problemos ar pokštai?

Darželinukų patyčiosVaikas eina prie pietų stalo, norėdamas atsisėsti šalia naujojo savo darželio draugo. Į šią vietą atsisėda kitas vaikas, ir šis piktai sušunka: „Pasitrauk arba su tavimi nebedraugausiu!“

Darželinukė sėdi prie pietų stalo ir pirštu rodydama į pietaujančius vaikus, garsiai vardina: „Tu mano draugas, tu nesi mano draugė, tu ne mano draugas, tu mano draugė“ – ji taip elgiasi kasdien. Tada mergaitė nurodo vaikams, kur jie turi sėdėti, pagal tai, kas yra jos „draugai“. Visi vaikai išsigandę.

Kaip manote, kokį vaidmenį tokioje situacijoje galėtų užimti jūsų vaikas? Kuriame iš šių atvejų, jūsų nuomone, vyko patyčios? Kas atsakingas už tai, kad ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesys išauga iki smurto apraiškų?

Patyčios – tai žodinis ar fizinis pažeminimas, menkinimas, nukreiptas į socialiai arba fiziškai silpnesnius asmenis. Pirmajame pavyzdyje vaikas išreiškia savo susierzinimą grasinimu. Tai nėra patyčios, tačiau panašus elgesys gali virsti problema.

Antrajame pavyzdyje mergaitė išreiškia pyktį, nukreiptą į tam tikrus vaikus, ir toks jos elgesys dažnai kartojasi. Tai yra patyčios. Kai kurių vaikų menkinimas jau tapo įprastu bendravimo modeliu, nes suaugusieji laiku neįsikišo, kad nubrėžtų leistino elgesio ribas ar išspręstų konfliktą.

Kodėl svarbu kalbėti apie patyčias?

Tyrimai rodo, jog patyčių patirtis tiesiogiai siejasi su sveikatos, santykių problemomis bei mokymosi sunkumais. Patyčios neigiamai veikia visus: tuos, kurie tyčiojasi, ir tuos, kuriuos siekiama įskaudinti. Psichologai ilgai sprendžia suaugusiųjų problemas, kilusias iš vaikystėje patirtų patyčių – užaugus šios patirtys dažnai įvairiais pavidalais sugrįžta ir apsunkina gyvenimą.

Pavyzdžiui, žmogui, iš kurio vaikystėje buvo tyčiojamasi, gali būti labai sunku drąsiai išsakyti savo nuomonę – tuomet jis liks nepastebėtas darbe, kuriame išties gebėtų padaryti puikią karjerą. kol nevėlu, turime progą nutraukti šį ydingą ratą bei apsaugoti savo vaikus skausmo ir kančių vėliau.

Vaikų veiksmai, galintys tapti patyčiomis:

  • Prasivardžiavimas
  • Nepriėmimas žaisti, dalyvauti kartu
  • Skaudi kritika
  • Erzinimas
  • Mušimas, spardymas, stumdymas
  • Ignoravimas, dėmesio nekreipimas
  • Daiktų, žaislų atėmimas, slėpimas, gadinimas
  • Įžeidimas
  • Gąsdinimas, grasinimas
  • Melavimas
  • Vadovavimas, nurodinėjimas, elgesys su kitu kaip su prastesniu už save
  • Pajuoka iš kitų išvaizdos ar negalios

Kaip vaikai išmoksta tyčiotis?

Tie, kurie tyčiojasi, siunčia mums signalą, jog jie išgyvena sunkumus. Dar nemokėdami išsakyti, kas juos neramina, vaikai dažnai savo savijautą išreiškia elgesiu. Todėl vaiką, kuris skaudina kitus, turėtume matyti ne kaip „blogą“ ar „žiaurų“, bet kaip vaiką, kuris viduje kenčia ir šaukiasi suaugusiųjų pagalbos. Galbūt jis pats jaučiasi pažemintas, nesuprastas, nepasitiki savimi?

Vaikai tyčiotis išmoksta įvairiais keliais: matydami patyčias tarp suaugusiųjų, bandydami pažemindami kitą, įgyti pasitikėjimo savimi, nemokėdami tinkamai išreikšti savo jausmų ir siekti tikslų. Darželinukai dažnai išreiškia savo jausmus veiksmu, pavyzdžiui, trinktelėdami draugui, ir dar neturi išvystytų bendravimo įgūdžių, kurie jiems leistų išsakyti, kas nemalonu, erzina, ko jie tikisi iš bendraamžio. Dėl to nerimauti neverta – tiesą sakant, reikėtų netgi tikėtis tokio jų elgesio. Vis dėlto nepraraskime budrumo: tuo pačiu elgesiu gali būti siekiama skirtingų tikslų. Vienais atvejais vaikai tiesiog netinkamai išreiškia jausmus, nes dar nemoka to padaryti kitaip, o kitais atvejais – tikslingai siekia skaudinti arba gąsdinti silpnesnį už save.

Natūralu ikimokykliniame amžiuje išbandyti įvairias reakcijas, veiksmus, taip pat ir tuos, kuriais žeidžiamas ar žeminamas kitas žmogus. Kai toks elgesys pasirodo veiksmingas – padeda vaikui pasiekti tikslą – panašūs poelgiai kartojasi. Štai jeigu vaikas pagrasinęs kitiems lengvai gauna tai, ko nori, jis ims grasinti dažniau. Patyčios įsigalėja, tampa bendravimo norma, kai mes jų nesustabdome ir neparodome, kaip kitaip vaikai galėtų siekti savo tikslų. Todėl mūsų užduotis – patarti vaikams, kaip išspręsti konfliktą diskutuojant arba susitariant dėl bendro sprendimo (pavyzdžiui, pasidalinti žaislinį sunkvežimį pagal laiką, kai kiekvienam tenka po 10 minučių žaidimo, arba žaisti kartu užuot pešusis).

Dar svarbiau suprasti, kad mes, nors to ir visai nenorėdami, tiesiogiai mokome vaikus patyčių, kai ant jų šaukiame, grasiname, gėdiname ir baudžiame. Tam, kad visas mūsų bendravimas su vaikais nebūtų tik nuolatiniai draudimai „Ne, stok, nedaryk to!“, turime laikytis paprastos taisyklės „5 prie 1“: kiekvieną sudrausminimą turi atsverti penki pagyrimai ar malonios pastabos. Kai vaikas jaučia, kad jo pastangos vertinamos, jis daug labiau nori stengtis ir toliau. Juk tai būdinga ir mums: sulaukę viršininko pagyrimo už parengtą ataskaitą, kitąkart dar atidžiau ją rašysime. Kita vertus, jei viršininkas nuolat akcentuos tik mūsų klaidas, entuziazmas stengtis tikriausiai tik mažės…

Ką gali padaryti tėvai, kad patyčios liautųsi dar net neprasidėjusios?

  • Spręskime problemas iškart, kai kyla konfliktai ar pasigirsta skaudūs komentarai. Netoleruokime jokio žeidžiančio elgesio, aiškiai parodydami, kad nepriimtinas šis elgesys, bet ne pats vaikas (užuot sakę „kodėl tu šiandien toks blogas?“ sakykime „tu ką tik netinkamai pasielgei – pastūmei draugą. Tokio elgesio aš neleisiu.“).
  • Skirkime daug dėmesio maloniam ryšiui su vaikais kurti: pastebėkime tinkamus vaikų poelgius ir juos paskatinkime („draugui paprašius mašinėlės, davei jam pažaisti – džiaugiuosi tuo!“).
  • Supraskime, jog netinkamas vaikų elgesys visada turi priežastis. Tai dažnai yra signalas, kad vaikui reikia daugiau dėmesio, supratimo, pagyrimų arba kažkas jį neramina.
  • Mokykime vaikus gerbti vienas kitą, nukreipdami juos tinkama linkme („Jonuk, šokinėjimas ant lėlių lovos ir šaukimas „nešdinkis“ turi liautis. Tai gąsdina Martyną. Tu nori šokinėti vienas? Gerai, suraskime kitą vietą, kuri būtų saugi“).
  • Kartu su vaikais mokykimės jausmus išreikšti tinkamai (pvz., supykę giliai pakvėpuoti, išgerti stiklinę vandens, įvardinti „dabar aš pykstu“ ar suskaičiuoti nuo 10 iki 0 – užuot iškart ėmęsi impulsyvaus veiksmo ar riksmo). Kai tinkamai reikšime jausmus patys, to iš mūsų išmoks ir vaikai.
  • Stabdykime visas suaugusiųjų patyčių apraiškas tiek savo, tiek ir aplinkinių elgesyje (rėkimą, gėdinimą, gąsdinimą ar vaikų baudimą).

„Vaikystės sodo“ psichologės Kotryna Brundzaitė, Vaida Mažonaitė

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

*

Facebook