Esate bejėgiai prieš vaikų įniršį?

Kas, jei ne močiutės ir seneliai, palepins vaiką – spaudimas šeimoje

Tarp senelių pastebimos tos pačios problemos, kurias jau aprašiau kalbėdamas apie pedagogus ir bendravimą ne šeimoje. Seneliai daž­niausiai užaugino savo vaikus naudodamiesi realiomis galiomis, dau­guma jų vadovavosi, kaip jau minėta, intuicija. Klaidingą vaikų elgesį tėvai apmąstydavo, jiems būdavo keliami reikalavimai ir suteikiama galimybė normaliai psichikos raidai.

Šiandien dažnai paaiškėja, kad tie patys veikiantieji asmenys, tapę seneliais, nesąmoningai siekia sugriauti ir panaikinti tą struktū­rą, kurią dar vis palaiko kai kurie tėvai. Seneliai remia nežabotą vaiko elgesį ir bando – tariamai seneliams įprastu ir prideramu būdu – išpildyti visus anūko norus. Iškyla didelis pavojus pasistatyti narci­sistinį paminklą, apdovanojant anūką palikimu, galinčiu sužlugdyti jauną suaugusįjį.

Šituos senelius taip pat ištiko projekcija. Jie paklūsta tiems pa­tiems visuomenės dėsniams, kaip ir kiti suaugusieji, tik galbūt dar dažniau susiduria su vyresniems žmonėms nepalankia aplinka. Dėl to jie patiria tą pačią per didelių reikalavimų naštą ir pasirenka tas pačias kompensacines strategijas, o dėl atlaidumo, su kuriuo žiūri­ma į močiutės bei senelio dalyvavimą auklėjime, jiems dar lengviau manyti, kad toks elgesys yra normalus. Įsidėmėtina, kad jokiu būdu nedera painioti lepinimo ir projekcijos. Seneliai, kurie pasižymi itin meiliu elgesiu su anūku, taigi jį lepina, nebūtinai patiria projekciją. Įmanoma ir gana dažnai pasitaiko, kad vaikas pas senelius gali da­ryti tam tikrus dalykus, kurie jam neleistini namie, bet seneliai dėl to nepradeda konkuruoti su tėvais. Tokiu atveju lepinimas pagrįs­tas aiškia pas močiutę ir senelį priimtino elgesio struktūra. Jei vaikas nesilaiko šios struktūros, jis atitinkamai sudrausminamas ir gauna būtinus nurodymus, nors ir yra lepinamas.

Jei senelių ir anūkų santykiai yra paveikti projekcijos sutrikimo, prasideda žalingos tėvų ir senelių rungtynės. Seneliai, patiriantys pro­jekcinį sutrikimą, stengiasi įrodyti anūkui labiau jį mylintys nei tėvai. Galima įsivaizduoti situaciją parduotuvėje, kai vaikas paprasčiausiai prieina prie lentynos, norėdamas ką nors paimti. Kol tėvai bando jį sulaikyti, seneliai pasinaudoja padėtimi ir įsikiša į tėvų veiksmus, leis­dami vaikui elgtis, kaip jis ketino. Tokių problemų sukelia ir tėvų bei senelių skirtinga mąstysena. Seneliai užaugo griežtai į tradicinį mąs­tymą orientuotoje aplinkoje ir savo vaikus auklėjo remdamiesi aiškia hierarchija. Modernioji, partneriškoji mąstysena, kurią anūkams de­monstruoja jų tėvai, yra visiškai nepriimtina, tarp abiejų mąstysenų nėra jokio ryšio, o tai tarp tėvų ir senelių sukelia susvetimėjimą. Ga­liausiai sulaukiama tokio paradokso: seneliai, kaip ir anksčiau, anūkų tėvus laiko vaikais, o ne jau suaugusiais žmonėmis, ir mano, kad jų elgesį reikia stebėti bei taisyti. Tačiau su anūkais yra elgiamasi klaidin­gai, prasideda šeimos varžybos auklėjimo klausimais.

Tėvams tokiu atveju nelieka nieko kita, kaip tik dalyvauti tose neprotingose varžybose ir absurdiškai konkuruoti su savo tėvais. Vaikams tokia padėtis tik padeda lavinti suaugusiųjų valdymo įgū­džius, nes dabar jie gali kiršinti tėvus su seneliais ir būti tikri, kad tai pastariesiems net patinka. Nes kuo daugiau jie skatinami įrodinėti savo meilę vaikui, nesvarbu, kokia forma, tuo intensyvesnis atrodo esąs gaunamos meilės jausmas ir tuo labiau sustiprinamas pasitikė­jimas savimi.

Esate bejėgiai prie vaikų įniršį?

Vaikai vėl turės būti laikomi vaikais. Šiandien mes ėmėme laikyti juos sau lygiais mažaisiais suaugusiais ir taip nežmoniškai juos varginame.

Michaelis Winterhoffas (g. 1955) – vaikų ir jaunimo psichiatras ir psichoterapeutas, dviejų vaikų tėvas. Studijavo ir dirba Bonoje. Jo knyga “Kodėl mūsų vaikai virsta tironais” sukėlė tikrą atsiliepimų audrą Vokietijoje ir iki šiol nedingsta iš perkamiausių knygų sąrašų.

Visi žinome: vaikas – jautrus ir pažeidžiamas; jį reikia gerbti, atsižvelgti į jo norus ir nuomones, įtraukti į partnerišką dialogą. Tačiau apsižvalgykime: dabar dažnai vaikai ima valdyti tėvus.

Keturmetis puikiai žino, kad riksmu ir spardymusi anksčiau ar vėliau vis tiek gaus viską, ko nori, o tėvai sutrikę, tačiau pasididžiuodami sako: mano vaikas – tikra asmenybė”. O iš vaikų amžiaus išaugę vyresniųjų negerbiantys jaunuoliai pasirodo visiškai netinkami tikram gyvenimui. Mažosios “asmenybės” užaugusios nesugeba pakelti jokių sunkumų, nenori imtis jokio darbo ir yra neatsparios jokiam stresui. Pasaulis ir toliau privalo suktis pagal jų norus, o jei ne – į paviršių iškyla agresija. Kodėl taip atsitinka? Kodėl tėvų, norinčių savo atžaloms vien tik gera, vaikai auga egocentriški, agresyvūs? Kodėl jie virsta mažais tironais?

Dr. Michaelis Winterhoffas nusitaiko į mylinčių tėvų širdis. Tėvų, kurie nori tik viena: kad jų vaikai juos mylėtų. Tačiau kaip tik todėl jie pasiekia visiškai priešingą rezultatą: nejučia namie ir mokykloje įsiviešpatauja tironas.

Autorius paaiškina, kodėl motinos turėtų nustoti blaškytis tarp supermamos ir beviltiškos nevykėlės vaidmenų. Jis parodo, ką vaikų darželiai ir mokyklos daro su mūsų vaikų sielomis ir kodėl tėvai turėtų liautis mėginti susilieti su savo vaikais į vieną nedalomą visumą. Jis teigia, kad norėdami nesužaloti vaiko asmenybės, mes praradome sveiką protą ir užmiršome, kas yra elgesio normos.

Jei namie auginate vaiką, prieš kurio įniršį dažnai jaučiatės bejėgiai, jei anūkai darosi nevaldomi, o paauglys giminaitis kelia nuostabą aplinkiniams, nes jam neegzistuoja jokios elgesio normos – ši negailestinga, bet teisinga knyga skirta jums.

Michael Winterhoff. Kodėl mūsų vaikai virsta tironais, arba Prarasta vaikystė. Iš vokiečių kalbos vertė Gitana Dambrauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 151 p. Viršelio dailininkė Asta Puikienė

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Facebook