Gyvenimas su siautėjančiu vaiku

Nenustygstantis, nenuorama, hiperaktyvus… Šiais trimis žodžiais nūdien tėvai labai dažnai apibūdina savo vaikus. Visi pedagogai, auklėtojai, socialiniai darbuotojai irgi susiduria su „siautėjančiais vaikais“, – dabar, kai mūsų amžininkus susimąstyti apie planetos ateitį verčia siautėjančios gamtos stichijos, lygiai taip pat apibūdinami ir nedarnios vidinės ekologinės būsenos vaikai! Siaučianti vėtra – ne juokas, o dar menkesnis juokas yra gyventi greta jos! Šiuo palyginimu pabrėžiami du svarbūs bruožai: vaikas be paliovos sukasi aplink ir nusiaubia viską, kas pasitaiko kelyje.

Nors, kaip primena Emmanuelle Rigon, šis reiškinys nėra itin naujas, tai, kad nenustygstančių vaikų vis daugėja, kelia nerimą. Kai tėvai ir dirbantieji su vaikais nebegalėdami ištverti pasiduoda pagundai panaršyti internete ir pradeda ieškoti informacijos įrašę žodį „hiperaktyvus“, jie atsiduria pačiame kebliausiame kelyje, vedančiame vien į medikamentinį gydymą. Tačiau svarbu įsidėmėti, jog daugumai tokių vaikų reikia, kad būtų išgirsta audringai reiškiama žinia apie jų psichikos negalią. Jei nekreipsime į tai dėmesio, galime tapti panašūs į amerikiečius ir vien stebėti, kaip vis daugiau vaikų ima vartoti amfetaminus (šiai vaistų rūšiai priklauso pernelyg gerai žinomas metilfenidatas, dar vadinamas „Ritalinu ®“, arba „Concerta ®“). Pagal paskutinius statistikos duomenis, amfetaminus vartoja 5 proc. jaunųjų amerikiečių. Prancūzijoje mums dar kol kas toli iki to, nes šie medikamentai išrašomi tik specialiose ligoninėse. Taip yra ribojamas žalos dydis, o svarbiausia – sudaroma proga apsvarstyti kitas terapijos strategijas, kurios galėtų padėti itin neramiam vaikui. Psichoterapija, nūdien kartais labai kritikuojama, vaikui ir jo tėvams padeda suprasti, kas jam darosi. Psichoterapeutai pasitelkia apmąstymus siekdami padėti neramiam vaikui.

Žinoma, kartais gali prireikti ir vaistų, tačiau pirmiausia reikia išsiaiškinti, su kuo susijęs tas simptomas, kokia jo struktūra ir praeitis. Tai padeda suprasti šiuos sutrikimus, vaikai ir tėvai skatinami suvokti, ką reiškia tai, kas vyksta. Deja, mėginimai išsiaiškinti, ką reiškia tai, kas vyksta, pernelyg dažnai virsta mėginimais tiesiog atsikratyti trukdančio simptomo, lyg tai būtų galvos skausmas ar manija! Tačiau, vienaip ar kitaip, neramumas turi būti įvardytas kaip negalia, antraip galima suklysti dėl diagnozės. Daugelis gal pasakytų, kad čia nieko baisaus, užtektų išrašyti raminamųjų, ir tai liautųsi! Tačiau yra nemažai manančiųjų, jog vaiko negalima sutapatinti su jo simptomu, negalima su vaiku elgtis kaip su trukdančiu daiktu. Privalome grįžti prie tarpusavio santykių problemų.

Svarbu, kad tėvams ir pedagogams nestigtų tokių knygų kaip ši, padedančių suprasti, jog dauguma vaikų, kurie atrodo nepasėdos, yra normalūs veržlaus temperamento vaikai; kartais reikia kaip tik jiems padėti įsigilinus į asmeninę ir šeimos istoriją. Šiuo metu yra daugybė būdų pagelbėti, jie apima fizines pratybas, relaksaciją, klasikinius psichoterapijos metodus, psichomotorikos lavinimą, grupinius metodus ir t. t., o simptomus dera išsiaiškinti bendraujant su kiekvienu vaiku atskirai. Tačiau paramos reikia ir tėvams, dažnai jaučiantiems, kad jau nebegali ištverti, o konsultuojantys specialistai jų nesupranta. Norint įkvėpti tėvams jėgų, kad vėl imtųsi auklėti atžalas ir atlaikytų šeimos audras, reikia padėti vaikams, atsižvelgiant į tėvų sunkumus.

Iš visų tyrinėtų veiksnių, kurie turi įtakos sutrikimams atsirasti, dažniausiai nėra minimas vienas gana svarbus – televizorius. Pastarojo meto televizijos laidų pokyčiai neskatina darnios itin mažų vaikų raidos. Televizija juos vilioja, sužadina jų aktyvumą, bet neleidžia išsivaduoti nuo besiveržiančios per kraštus energijos, kuria jie greit persisotina. Ji skatina vaikų polinkį nuolat nenustygti ir jų priklausomybę nuo televizoriaus.

Iniciatyvinė grupė „Ne dvejetui už elgesį“*, kovojanti su siūlymais, kuriuos pateikia elgesio sutrikimams skirta Nacionalinio sveikatos ir medicinos tyrimų instituto 2005 m. ataskaita, atskleidžia supaprastintą rėmimąsi tarptautinėmis klasifikacijomis, kurios sudarytos neprisirišant prie teorijos, nors ir prisidengiama mokslu, ir atkreipia į tai tėvų ir pedagogų dėmesį. Tokie supaprastinti būdai lyg ir paneigia žmogaus kompleksiškumą, sudėtingumą, kuris yra pamatinė mūsų moderniųjų laikų sąvoka. Šiame leidinyje, skirtame tėvams ir mokymo srities darbuotojams, autorė Emmanuelle Rigon aiškiai išdėsto savo poziciją, nukreiptą prieš supaprastintus metodus. Knyga dėl savo aiškumo ir hipotezių taiklumo leis visiems, besidomintiems šia tema, praplėsti savo požiūrį ir padės nuraminti siautėjančius vaikus.

Pierre’as Delionas, psichoanalitikas, Lilio universiteto Medicinos fakulteto Vaikų psichiatrijos katedros profesorius ir Lilio universitetinės ligoninės Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėjas

Emmanuelle Rigon, Nenustygstantis, nenuorama, hiperaktyvus. Gyvenimas su siautėjančiu vaiku

Iš prancūzų kalbos vertė Lina Barštytė ir Klementina Novatorovaitė

Leidykla „Baltos lankos“

Dauguma vaikų iš prigimties itin judrūs ir sunkiai suvaldomi. Kaip atpažinti tikrąjį hiperaktyvumą? Galbūt jūsų vaikas tiesiog energinesnis už savo bendraamžius? Kur toji riba, kai neramumas pranoksta įprastą judrumą? Šioje knygoje tyrinėjamos hiperaktyviam vaikui būdingos savybės išskiriant įvairaus amžiaus grupes, nerimastingo elgesio priežastys bei ženklai, verčiantys suklusti. Deja, dauguma tėvų linkę ignoruoti vaiko pagalbos šauksmą arba skuba vadovautis medikamentiniu gydymu užuot įsigilinę, ką iš tikrųjų tuo metu išgyvena ir jaučia siautėjantis vaikas.

Šia knyga autorė ištiesia pagalbos ranką šeimai, kuri dažnai jaučiasi bejėgė ką nors pakeisti. E. Rigon apžvelgia galimus pagalbos būdus, bendravimo su tokiu vaiku ypatumus ir pateikia auklėjimo rekomendacijas. Tik žinodami nerimastingo vaiko elgesio priežastis, galėsite jam daugiau padėti bei ramiau reaguosite į namuose vykstančias „audras“.

Žurnalas „Psichologija Tau“

Emmanuelle Rigon (Emanuelė Rigon) yra garsi Prancūzijos psichologė ir psichoterapeutė, vaikystės specialistė bei daugelio knygų autorė.

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook