Išsipildžiusi Viktorijos svajonė – darbas, kurio nereikia dirbti

Mama fotografėPuspenktų metų Ugnių ir dvejų su puse Danielę auginanti Viktorija Juozėnienė – neseniai tapo profesionalia fotografe, o ši sritis buvo jos svajonė bene nuo vaikystės. Tik išsipildė ji gerokai vėliau – jau sukūrus šeimą ir auginant vaikučius. Moteriai tiesiog pasisekė – jeigu ne vyras Mantas, ko gero, svajonės tokiomis ir liktų, o realybėje reikėtų susitaikyti su gana žemišku darbu – buhalterine apskaita.

„Nuo vaikystės buvau gabi dailei, – pasakoja Viktorija, – patikdavo stebėti aplinką, dažnai aplankydavo mintis: ak, kad turėčiau fotoaparatą!.“ Bet Viktorija augo šeimoje, kurioje buvo kalama, kad iš meno nepragyvensi. Tėvai visuomet orientavo į tiksliuosius mokslus. „Vakarais turėdavau išspręsti puslapį matematinių užduočių, tad laikui bėgant matematika sekėsi tikrai neblogai. Menai liko tūnoti užslėpti giliai viduje“, – sako Viktorija.

Taigi mintys apie fotografiją nublanko, o Viktorija baigė ekonomikos mokslus ir pradėjo buhalterinės apskaitos specialistės karjerą.

Kaip sugalvojote mesti buhalterinį darbą ir užsiimti fotografija? Kiek metų teko atiduoti nemėgstamam darbui?

Dirbti pradėjau iškart baigusi mokyklą, studijuodama dirbdavau vakarais ir savaitgaliais – turėjau pati save išlaikyti. Negaliu pasakyti, kad nemėgau savo darbo, tiesiog norėjosi kažko daugiau… Ištrūkti iš rutinos, kažko įdomesnio, konkrečiai tada dar negalėjau įvardinti.  Žinot pasakymą „surask mėgstamą darbą ir niekada nereikės dirbti“? Man tai išsipildė su kaupu! Kai kartais po 12-18 valandų darbo krenti ant sofos, bet šypsena veide neišnyksta, kai vis džiaugiesi, nes kuri tai, kas svarbu – žmonių prisiminimus ir esi nematoma dalis jų istorijos…

Vakarais tik pasiguosdavau vyrui, kad jaučiuosi ne savo rogėse, o paklausta, kur save matau, galėjau įvardinti tik vieną pasirinkimą – fotografiją. Tik tas auklėjimas tiek įsišaknijo, kad niekada nebūčiau ryžusis visko mesti ir atsidėti fotografijai. Bet tada Mantas padovanojo pirmąjį veidrodinį fotoaparatą. Gimė vaikai, atsirado daugiau laiko, kurį galėčiau skirti fotografijai, be to, puikiausi modeliai buvo tiesiai priešais mane! Paskui fotografuoti pradėjo kviesti draugai, draugų draugai… Gal ir nebūčiau niekad išdrįsusi rimčiau tuo užsiimti, jei ne begalinis malonumas tiek žiūrint pro fotoaparato ieškiklį, tiek paskui retušuojant nuotraukas. Jeigu ne džiaugsmas, kai esi be galo laiminga tai darydama…

Nuolatinis darbas ir pastovus atlyginimas – daugeliui patraukli garantija, ar nebaugino, kad reikės pačiai ieškoti užsakovų, o gal nepasiseks…

Viskas vyko savaime. Paauginę sūnų, nusprendėme, kad jam reikia kompanijos.  Susiplanavome dukrytę, išėjau iš darbo. Būdama motinystės atostogose fotografavau vaikus. Draugai, pamatę nuotraukas, ėmė kviesti fotografuoti savo vaikus. Kai pradėjo kreiptis draugų draugai, nusprendžiau sukurti savo interneto svetainę ir imti už darbą pinigus.

Dėl pastovių pajamų – taip, savotiškas netikrumas visuomet buvo ir  yra, bet, anot posakio, kas nerizikuoja – negeria šampano.  O jei rimtai – nebūčiau pati tam pasiryžusi. Mantas buvo didžiausia mano palaikymo komanda, o dabar jis aršiausias mano kritikas. Jis mane pastūmėjo išbandyti šią sritį. Juk grįžti į samdomo darbo rinką visuomet galėsiu, o susigrąžinti praleistos progos – ne.

Kiek laiko jau esate profesionali fotografė?

Studijuodama nusipirkau pirmąją „muilinę“, tada ir pradėjau fotografuoti – tiesiog šiaip, savo malonumui. Intensyviai fotografija užsiimti pradėjau praėjusių metų rudenį, taigi praėjo dar tik vieneri metai.
Baigiau Vilniaus dizaino kolegijos fotografijos kursus. Taip pat dalyvavau Lietuvos menininkų mokymuose, keli seminarai ir fotografijos dirbtuvės  suplanuoti kitąmet. Dabar abu vaikai lanko darželį, o mano darbai virte verda.

Kaip sekasi susitarti su savais modeliais, ar jie neprašo mamos padėti fotoaparatą ir nuveikti ką nors įdomaus su jais?

Fotografuotis Ugnius su Daniele įpratę – mūsų namų sienos nukabinėtos jų nuotraukomis. Man patinka fiksuoti vaikų kasdienybę, santykį su gamta ir jų bendravimą… Užfiksuoti, kaip jie keičiasi, auga… O kad jiems fotografuotis taip pat būtų malonu, tiesiog reikia pasirinkti tinkamą laiką: kai jie nėra pavargę, kai užsiima patinkančia veikla, kai jie patys to nori.
Sūnus Kalėdų Senelio prašo fotoaparato,  sako – fotografuos su mama. Jam taip pat patinka stebėti vaizdą per fotoaparato ieškiklį.

Kone visą laiką atiduodate fotografijai, o namams, ko gero, nelabai lieka?

Dėl laiko stokos – viską įmanoma suderinti, jei labai to nori ir stengiesi. Supratau, kad namai nesugrius be pedantiškos tvarkos, vyras nepražus pats pasigaminęs vakarienę… O tiek vaikams, tiek vyrui naudinga suprasti, kad namuose niekas nevyksta savaime ir mes visi turime stengtis.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą


*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>

Facebook