Iššūkis: motinystė

Heart
Heart

Motinos dienai artėjant, atsigręžiame į mamas. Niekas tarsi ir nesiginčija, kad motinystė – atsakingas žingsnis, svarbus ateinančio žmogaus gyvenimui, jo raidai ir brandai. Motinos diena – meilės ir šilumos kupina šventė, kai galime priglausti brangiausią žmogų.

Nacionaliniame transplantacijos biure kiekvieną dieną virpa gyvybės ir mirties klausimas, kuomet iškeliaudamas žmogus gali dovanoti gyvenimo džiaugsmą sergančiajam. Suteikti šansą gyventi, mylėti, kurti šeimas ir džiaugtis motinyste. Niekas tikriausiai neprieštaraus, kad kiekvienos moters visavertis gyvenimas tampa tik tada, kai ji pagimdo ir užaugina vaiką. Visiškai kitokia naujos gyvybės atėjimo prasmė, kai gyvybė dovanojama rizikuojant savo sveikata ir gyvybe. Taip galima pasakyti apie moteris, kurios po inksto transplantacijos ryžtasi gimdyti. Moterys, sutikusios papasakoti savo istorijas, nesijaučia išskirtinės. Aplinkiniams atrodo kitaip.

Mama gali viską ištverti

Ritos Petrauskienės šeimoje išbandymai prasidėjo bene prieš 17 metų, kai dukrytė susirgo gripu. “Tais metais gripas buvo kažkoks piktas, vaikus vargino komplikacijos – ausų uždegimai ir kitos bėdos. Mūsų dukrai gripas atėmė inkstus”, – ligos pradžią prisimena mama Rita. Kankinančius mėnesius dializės procedūrose, leisgyvę dukrą po jų net ir prisiminti sunku. Medikų pastangos ir artimųjų jėgos padėti buvo bejėgės. “Medikams užsiminus, kad galbūt arbūzai padėtų pažadinti inkstus, senelis žiemos metu ir jų įstengė kažkur gauti. Niekas nepadėjo. Tada ir buvo pasakyta, kad vienintelė išeitis – inksto transplantacija.” Apie galimybes sulaukti donorinio inksto ir apie alternatyvą – galimą gyvąją donorystę mama sužinojo dializės centre. “Net neabejodama sutikau – kokia dar kalba galėjo būti. Tačiau Kauno klinikų medikai suabejojo atitikimu, todėl nerizikavo mano sveikata. Tuomet vilties spinduliu tapo prof. Balys Dainys, kuris, atlikęs tyrimus, pasakė, kad galiu būti donore savo dukrai. Ne važiavau namo, o parskridau”, – savo nuotaikas prisimena mama Rita. Tai buvo viltis, kad kažkas gyvenime pasikeis į gera. Gyvenimas reanimacijos palatose, kur bijai, kad tik neprireiktų uždegti žvakę, nualina visos šeimos gyvenimą. Nelieka nei ašarų, nei jėgų apie ką nors galvoti. Tik leki leki…

Po transplantacijos operacijos dukra atsigavo greičiau, išoperuotai mamai sunkiau sekėsi, tačiau regėdama sveikstančią dukrą, iš jos sėmėsi jėgų. “Mus kiti ligoniai sesutėmis vadino, nes gulėjome vienoje palatoje, paskui vaikščiodavome už rankų susikabinusios”, – šypso mama Rita.

Sūneliui 8, dėdei – 10 metų

“Sunku patikėti? Bet taip yra,” – sako Rita Petrauskienė, greitakalbe berianti savo ir savo dukros istoriją. Tačiau šių išbandymų ar gyvenimo išdaigų nebuvo gana. “Būdama su vienu inkstu, pastojau, – jau garsiai juokiasi ponia Rita. – Dabar taip ir yra mūsų šeimoje, kad dėdė už sūnėną tik dvejais metais vyresnis”. “Išnešiojau, pagimdžiau. Viskas gerai”, – džiaugiasi ponia Rita. Ji stipri, kalba užtikrintai. O jos vyras neatlaikė. Išėjo. Jaunėlis sūnus gimė. O jis išėjo. “Turbūt laimės ieškoti,” – pokalbį baigia Rita Petrauskienė.

Monikos istorija: obuolys nuo obels…

Ritos Petrauskienės duktė po mamos inksto persodinimo kibo naujai į gyvenimą. Įveikusi ir atmetimo reakcijas, mergaitė pasveiko. Susirado draugą, ištekėjo. Jauna moteris pasijuto nėščia.

“Pastojus nei minutėlei nesuabejojau, kad galiu negimdyti. Keista, net nebuvo baimės, kad kažkas gali būti negerai, kūdikis buvo labai laukiamas. Tiesiog gyvenome troškimu sulaukti savo turto. Ir mums pavyko”, – Monika trykšta dėkingumu visai ją ir jos mažylį prižiūrėjusiai gydytojų komandai.

Moteris prisimena, kad nėštumui artėjant į pabaigą, užplūdo įvairiausios mintys. Apie nėštumą, kaip apie tikrą stebuklą – juk būsime ne dviese, o trise… “Kol netampi nėščia, to neįmanoma įsivaizduoti – nei minčių, nei instinktų, nei tos motiniškos meilės, potyrių, pagaliau ir sunkumų,” – filosofuoja Monika. “Aš laiminga, kad tapau mama. Nuo pat pradžių iki šios dienos rūpintis vaiko drabužėliais, auginimu, maudymu ir visais kitais dalykais man gera, įdomu. Aš esu griežta mama, bet taip stipriai myliu, kad jam aštuoneri, o aš, rodos, jau matau, kaip jis užaugęs palieka namus…” – motinišku rūpesčiu dalijasi Monika.

Nėštumas po transplantacijos nėra labai dažnas dalykas. Mūsų šalyje, kur gyventojų sąlyginai nedaug, tai apskritai retas reiškinys. Monika džiaugiasi, kad jos kelyje sutikti žmonės neparodė jokio neigiamo vertinimo, nelaidė replikų, nedemonstravo neigiamos nuostatos. Nors žmonės atpažindavo ją gatvėje po per televiziją rodytų reportažų.

“Džiaugiuosi sūnumi, didžiuojuosi juo. Lukas gražiai rašo, gerai skaičiuoja, labai stengiasi, rūpestingai tvarkosi sąsiuvinius ir kitus mokyklinius reikmenis”, – tai kasdieniški motiniški jausmai, teikiantys palaimą.

Matyt, taip jau lemta, kad šios šeimos moterys netenka vyrų. Jos tėtis paliko mamą, Monikos vyras iškeliavo Anapilin. “Kartu su Luku lankome kapelius, žiūrime nuotraukas. Lukas labai panašus į savo tėtį”, – prisimena moteris. Ištekėjusi antrą kartą, Monika džiaugiasi mylinčiu vyru. “Norėtume antros atžalos… Gydytojų konsiliumas leido bandyti susilaukti dar kartą…” – sakinio nebaigia Monika.

Pasakojimą norėtųsi baigti pradžioje kalbintos mamos Ritos žodžiais. Užauginusi tris vaikus, dovanojusi dukrai inkstą, vargusi dėl vaiką kankinusios ligos, ji kviečia žmones pasidomėti organų donoryste, pamąstyti apie kitų skausmą: “Žmonės, nedarykite klaidos. Nelaidokite ir kitų gyvenimo.”

Gydytojo komentaras

VU ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos skyriaus gydytoja nefrologė Ilona Rudminienė:

“Kartais taip būna, kad ateina transplantuota moteris į konsultaciją ir praneša gydančiam nefrologui, jog laukiasi. Tokiu atveju stengiamės išaiškinti, kaip moteris turi save prižiūrėti, aptariame galimas komplikacijas, riziką. Nėštumas po transplantacijos yra galimas, tačiau būtinos tam tikros sąlygos. Rekomenduojama nepastoti pirmus dvejus metus po transplantacijos, įvertinti inksto būklę – ar nebuvo atmetimo reakcijų per tą laikotarpį. Būtina reguliariai atlikti šlapimo tyrimus ir sekti jų rodiklius. Jei nėra absoliučių kontraindikacijų nėštumui, moteris pasirenka – nori gimdyti ar ne. Moteris nėštumui turi ruoštis, keletą mėnesių prieš planuojamą nėštumą koreguojamas imunosupresinis gydymas, stebima transplantuoto inksto veikla. Kad viskas palankiai klostytųsi, būtinas glaudus nefrologo ir akušerio ginekologo bendradarbiavimas.

Kalbėdami apie nėštumą, turime aptarti tris pagrindinius dalykus – moters sveikatą, kūdikį ir transplantuotą inkstą. Būtina stebėti kraujospūdį – net 75 proc. besilaukiančiųjų jis didėja, beveik pusę moterų vargina šlapimo takų infekcijos, galimas nėštumo cukrinis diabetas. Tačiau įprastai išnešiojimas ir gimdymas nėra ypatingai komplikuoti, Cezario pjūvio operacija atliekama pagal bendras ginekologų rekomendacijas – taip pat, kaip ir kitoms moterims.

Kalbėdami apie vaisių, moterims paaiškiname, kokios yra galimos komplikacijos – rizikingiausias laikotarpis yra pirmasis semestras. Šiuo metu galimas savaiminis abortas, vėliau nėštumo sėkmė yra 90 proc. Turime kalbėti ir apie priešlaikinis gimdymą – anksčiau laiko gimdo pusė nėščiųjų.”

Rasa Pekarskienė
komunikacijos sk. vedėja
Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM

Noutraukos šaltinis: http://www.freedigitalphotos.net/images/view_photog.php?photogid=862

Susijusios temos:

[inpagepostlist_search mamų istorijos]

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Facebook