Kaip išmokyti vaiką tvarkos?

Diekime pagarbą tvarkai

Sukūrę pagarbą tėvų tvirtumui ir parodę pagarbą vaikui, mes daug lengviau išmokysime savo atžalą gerbti tvarką.

Vaikas, nepatiriantis betvarkės pasekmių, negerbia tvarkos. Gerbti aštrų peilį jis pradeda tik įsipjovęs, deginančią ugnį – išdykaudamas su ja, dviratį apvirtęs ir užsigavęs, lekiantį kamuolį – neišvengęs skaudaus smūgio. Visa tai priklauso neginčijamai tvarkai, kurios išvengti neįmanoma. Šokdamas nuo virstančio dviračio, vaikas demonstruoja savo susitaikymą su žemės traukos dėsniu. Išvengdamas skrendančio kamuolio trajektorijos, jis paklūsta kamuolio jėgai. Vaikas išmoksta gyventi supamas fizinio pasaulio ir pritaikydamas fizikos dėsnius. Jokios kalbos neišmokys jo važiuoti dviračiu. Jis mokosi pats patirdamas, o mes jam padedame pritvirtindami prie dviračio ratus, bet pusiausvyros meno jis išmoksta pats. Taigi visur, kur reikalinga pagarba tvarkai, vaikas turi išmokti jos laikytis per patirtį, veiksmus, bet ne žodžius. Mes privalome pritvirtinti mažesnius ratus, o vaiko įgūdžiams didėjant, nuimti. Be to, privalome pasinaudoti aplinkybėmis, kurios moko ir padeda įgyti patirties.

Devynerių metų Greisė sėdėjo prie stalo ir rašė. Septynmetė Vendė ant grindų karpė lėles. Aplinkui mėtėsi daugybė popieriaus skiaučių. Praeidama mama pasakė: „Kai baigsite, mergaitės, viską sutvarkykite.“ Dukros vienu balsu atsakė:

„Gerai.“ Tačiau Vendės atsakyme išryškėjo paniekos gaidelė. Išraiška jos veide tarytum sakė: „Mes dar pasitvarkysime!“ Kai kiek vėliau mama įėjo į kambarį, mergaitės žiūrėjo televizorių. Ant stalo mėtėsi popiergaliai, o popierinės lėlės ant grindų. „Mergaitės, nė neabejokite, kad jums reikės išvalyti“, – dar kartą perspėjo motina. „Taip, mama“, – atsakė jos choru. Pasigirdęs balsas rodė panieką. Po valandos motina pastebėjo, kad pavalgiusios mergaitės ant televizoriaus paliko stiklines. Ant grindų buvo gerokai pritrupinta. „Dėl Dievo, ar jūs kada susitvarkysite? Kokią netvarką čia padarėte?!“ „Gerai, mama, – pasakė piktai Greisė. – Mes sutvarkysime.“

Netrukus mama rado Greisę gulinčią lovoje ir skaitančią. Tuo tarpu Vendė žaidė kitame kambaryje. Svetainėje buvo visiškas chaosas. Mama šūktelėjo Vendei ir ėmė aiškinti: „Tučtuojau pasidarbuokit ir išvalykit! Pietų ateis draugai. Aš noriu, kad šis kambarys atrodytų tvarkingai. Šį rytą jūs man padėjote jį sutvarkyti. Kodėl negalite po savo darbų surinkti šiukšlių? Prieš pradėdamos ką nors kita, jūs privalote sutvarkyti. Jūs tai puikiai žinote.“ Mama piktai barėsi ir pamokslavo. Kol motina siautėjo, mergaitės tyliai viską surinko ir išnešė.

Žinoma, Greisė ir Vendė žino, kad turės susitvarkyti. Bet jos negerbia motinos žodžių ir situacijos reikalavimų. Tai, kad mama tokio amžiaus mergaitėms vis dar primena susirinkti savo daiktus, rodo, kad daugybė kalbų ir pamokslų nedavė naudos. Septynerių ir devynerių metų mergaitės dar negerbia tvarkos. Ir tuomet, kai mama kalba, jos ramina ją pažadais, kurių nė neketina laikytis, aiškiai atmesdamos pamokslavimus.

Dabar pagarbos tvarkai stoka tėvai skundžiasi daugiausiai. Atrodo, kad vaikas dažniausiai griebiasi tokio maišto prieš suaugusiuosius. Tėvai reikalauja išnešti nereikalingus daiktus, o dauguma vaikų atsisako tai daryti. Kuo daugiau motina rūpinasi tvarka, tuo labiau ją žeidžia vaiko priešinimasis. Suvokti tvarką vaikas turi kaip laisvės dalį. Ten, kur yra netvarka, prarandama laisvė.

Šią problemą spręsti galima padedant vienas kitam. Pagarba mergaitėms nesuteikia motinai teisės primesti joms savo tvarkos koncepciją. Jos savigarba neleidžia bėgioti paskui ir rinkti arba leisti joms paversti mamą tarnaite ir priversti dirbti jų darbus. Vietoj to ji gali skatinti mergaites gerbti tvarką. Kaip tai padaryti? Motina gali pati nuspręsti, ką daryti.

Motina, radusi mergaičių daiktus nevietoje, gali juos surinkti ir padėti kitur. Šiuo atveju ji elgiasi taip ne dėl mergaičių, bet dėl savęs, nes netvarka trukdo jai. Taigi motina žino, kur jie yra, nes juos padėjo. Kadangi mergaitės savo daiktų nesutvarkė, vadinasi, jos nežinos, kur jie yra. Šiuo atžvilgiu motina lieka tvirta ir draugiška. Tai – ne bausmė, o loginis rezultatas: tas, kuris nesutvarkė, nežino, kur yra daiktai. Šitaip dingsta popierinės lėlės, plunksnakočiai ir popierius. Tol, kol kambarys nesutvarkytas, užkandžiauti negalima. Visa tai daroma linksmai, be priešiškumo ir neapykantos, be įprasto žodžių srauto. Jokiu būdu tai neturi būti bausmė ar kerštas. Mergaitės gali daryti netvarką savo kambaryje, ir motina neturi dėl to rūpintis,bet gali joms parodyti pasekmes. Neparodyti pralaimėjimo motina gali atsisakydama mergaitėms padėti keisti patalynę arba tvarkyti kambarius tol, kol jie pavirsta tikru šiukšlynu. Be abejonės, tai dukroms greitai gali nusibosti, ypač kai neįmanoma rasti kojinių arba marškinių. Siekdama išvengti nusivylimo dėl netvarkos ir išgirdusi mergaičių prašymą padėti, mama gali pasiūlyti valyti kambarius kartą per savaitę. Tvarkydama kartu su dukromis, ji neturi kalbėti apie netvarką, privalo vengti žodžių: „Žiūrėk, kaip tai baisu. Kaip jūs galite tai pakęsti?“ ir pan. Pokalbis turi būti malonus, reikia šnekėti apie viską, išskyrus netvarką. Pamažu mergaitės supras, kad jų netvarkingumas nežeidžia mamos ir kad ji atsisako dalyvauti žaidime „Kas laimės?“, ir galės prieiti prie išvados, kad tvarkingai gyventi yra patogiau. Kai dėl netvarkos dingsta mergaičių daiktai, jos greičiausiai ims labiau rūpintis jais ir laiku padės į vietą.

Trejų metų Džeinė paliko savo triratį tiesiog gatvėje. Motina pašaukė mergaitę ir liepė nutempti jį į kiemą. Mažylė nesureagavo ir toliau žaidė smėlio dėžėje. Staiga mama ją pakėlė, prilupo ir nuvedė prie dviračio sakydama: „Aš liepiau tau nuvežti triratį į šalį, kai baigsi važinėtis. Aš priversiu tave tai padaryti.“ Viena ranka motina tempė dviratį, o kita – verkiančią dukterį.

Motina jėga neišmokys vaiko laikytis tvarkos: toks elgesys sukels priešiškumo ir maištavimo jausmą. Reikalaudama ramiai ji pasiektų savo tikslą. Be to, motina gali padėti triratį į tokią vietą, iš kur maža mergaitė be kitų pagalbos negalės jo paimti. Kai vaikui prireiks dviračio, mama gali pasakyti: „Atsiprašau, Džeine. Kadangi tu, važinėdama paskutinį kartą, nenorėjai savo triračio nustumti į kiemą, šį kartą negalėsi juo pasinaudoti. Rytoj po pietų galėsi vėl pabandyti.“ Šis paskutinis sakinys padrąsina Džeinę. Taigi kitą kartą turėdama triratį, ji pati norės jį nuvežti į vietą. Yra dar vienas būdas: motina ramiai gali paimti vaiką už rankos ir kartu nustumti dviratį į šalį.

Vienuolikos metų Čarlis dažnai vėluoja pietų. Kartais jis taip įsitraukia į savo berniokiškus „darbus“, kad motinai tenka kiekvieną kartą jį kviesti. Kai Čarlis nusileidžia, ji pašildo pietus ir laukia, kol jis pavalgys, kad galėtų sutvarkyti virtuvę.

Čarliui pasisekė! Jis motiną pavertė ištikima tarnaite, kuri imasi tenkinti jo interesus. Berniukas jaučia, kad šis tarnavimas jam reikalingas. Jis suvokia, kad geri santykiai su draugais ir naudinga veikla, stiprinanti jo kūną, yra vertybės, kurias motina labai vertina. Kodėl jis turėtų gerbti pietų laiką? Pietūs tada, kai Čarliui šito reikia.

Be abejo, sūnaus sveikata ir santykiai su draugais yra svarbūs. Bet jeigu jis išmoks gerbti tvarką, tai niekas nebus prarasta. Motina gali jam pasakyti, kad vėliausiai pietūs bus šeštą valandą, ir atsisakyti juos paduoti dar vėliau. Taigi vaikas gali pasirinkti: ar jis nori, ar nenori valgyti namuose laiku, o tai gali būti jam svarbu tuo atveju, jei mamai nerūpės jo valgymas.

Motina niekaip negalėjo pasiekti, kad Deirdrė laiku sutvarkytų daiktus. Tėvai dar turėjo keturiolikos mėnesių Keviną ir gyveno mažame bute. Vieną dieną motina konsultavosi vaikų priežiūros centre. Vakare vyrui ji papasakojo apie šovusią idėją. Kitą rytą Deirdrė paliko pižamą ant grindų ir kaip paprastai viską išmėtė. Apie vidurdienį mama paklausė: „Ar tu nenori sutvarkyti savo daiktų?“ „Ne.“ „Gerai. Kaip tu leisi dieną?“ Mergaitė sušuko: „Tai bus puiku!“ „Gerai. Žinai, aš irgi norėčiau daryti tą patį. Ar galiu netvarkyti?“ „Žinoma“, – atsakė nudžiugusi dukrelė. Visą dieną mama dirbo, kilojo įvairiausius daiktus ir paliko juos nevietoje. Ji maloniai šnekėjosi ir žaidė su dukterimi kaip kasdien. Mama pasiūlė mergaitei peržiūrėti visus drabužius ir atrinkti tuos, kuriuos reikia taisyti. Deirdrė noriai prisidėjo ir dirbo kartu. Tačiau mama visus drabužius paliko ant vaiko lovos. Kambaryje mėtėsi ir Kevino drabužiai, žaislai. Kai tėvas parėjo, namuose buvo visiškas chaosas. Jis nusivilko paltą ir numetė ant lėlės vežimėlio, kaklaraištį pakabino ant lempos, batus nuspyrė į kambario vidurį ir ėmė žaisti su vaikais. Tėvas elgėsi taip, lyg nieko ypatingo nebūtų atsitikę. Kol virė pietūs, motina maitino Keviną. Ant stalo mėtėsi mergaitės popieriai, pieštukai ir dažai. Mama išėjo į svetainę ir pradėjo skaityti žurnalą. Po kurio laiko tėvas paklausė: „Kada bus pietūs?“ Žmona atsakė: „Jie jau paruošti.“ „Ar galime valgyti?“ Nenuleisdama akių nuo žurnalo, ji atsakė: „Ne.“ „Kodėl?“ „Nėra vietos indams padėti.“ Tėvas paėmė laikraštį ir įsitaisė fotelyje. Dabar Deirdrė sunerimo ir tarė: „Mama, aš alkana.“ „Aš taip pat,“ – atsiliepė motina. Mergaitė tyliai stebėjo tėvus, paskui nuėjo į virtuvę, pažvelgė į stalą ir grįžo į svetainę. Minutę koja pastumdė savo žaislus ir dingo. Tėvai skaitė toliau gerai žinodami, kad duktė ėmė tvarkyti savo daiktus. Gana greit ji grįžo ir ramiai tarė: „Mama, dabar mes turime kur valgyti.“ Mama tuoj pat ant švaraus stalo padėjo garuojančias lėkštes. Visi susėdo ir ėmė linksmai kalbėtis.

Deirdrė, pasiruošusi eiti miegoti, negalėjo rasti savo pižamos. „Gaila, kad tu negali jos surasti.“ „O kaip aš eisiu miegoti, jei ant lovos pilna daiktų?“ – pyktelėjo vaikas. „Tai bus nepatogu, ar ne?“ „Mama, man tai nepatinka,“ – tarė Deirdrė ir pradėjo verkti. Mama paklausė: „Ką mums dabar daryti? “ Duktė atsakė: „Aš manau, kad geriausia viską išnešti.“

Taigi bandymas pavyko dėl trijų dalykų: pirma, motina išliko draugiška ir išsaugojo malonią atmosferą. Antra, ji susilaikė ir nepamokslavo, be to, mažai kalbėjo apie tai, kas jai labiausiai rūpėjo, bet užtat šnekučiavosi apie visai kitus dalykus. Trečia, motina jautė mokymo patirties dvasią. Ji neturėjo slaptų ketinimų priversti dukterį sutvarkyti žaislus ir išnešti daiktus.

Patekę į panašią situaciją, mes turėtume retai elgtis būtent taip, kaip mergaitės tėvai. Ji vertinga tik dėl poveikio, nes netvarką darė visa šeima. Jeigu mokydami dažnai kartotume savo veiksmus ir vaikas patirtų tą patį, poveikis būtų menkas.

Kitas metodas, galintis padėti panašioje situacijoje, yra didelė dėžė, į kurią metama viskas. Tvarkydama mama viską surenka ir sudeda į šią dėžę, beje, ne tik trintukus, žaislus, bet ir tai, kas mėtosi ne vietoje. Kyšantys žvejybos įrankiai gali iš tiesų supykdyti.

Jeigu vaikų kambariai tampa per daug netvarkingi, motina tiesiog gali vengti užeiti. Švarius drabužius motina gali palikti nežinia kur, nes ji visiškai nenori didelės netvarkos. Beje, kaip ji gali pasakyti, kur padėti švarūs drabužiai?

Pasitelkę vaizduotę tikrai rasime tinkamų būdų ir išmokysime vaiką paklusti tvarkai nevartodami prievartos ir jėgos, bet vis dėlto suteikdami patirties per netvarką, kuri gali priversti jį prisitaikyti prie kylančių poreikių.

Daugeliu atvejų, kai vyrauja didelė nepagarba tvarkai, tėvų ir vaikų santykiuose atsiranda visiška sumaištis. Jos negalima išvengti vienu būdu, pavyzdžiui, pasitelkus logines pasekmes. Tėvai turi sugalvoti planą, kuris padėtų taisyti blogus santykius.

Daugiau naudingų patarimų rasite R. Dreikurso ir V. Soltz knygoje „Laimingi vaikai: iššūkis tėvams“

Tėvai nebežino, kaip šiais laikais elgtis su vaikais. Pasauliniu bestseleriu tapusioje dr. Rudolfo Dreikurso ir Vicki Soltz knygoje „Laimingi vaikai: iššūkis tėvams“ patariama nei nuolaidžiauti jiems, nei bausti, bet tapti vaikų draugais. Siūlydamas demokratiniais principais grįstus auklėjimo metodus ir pateikdamas daugybę naudingų pavyzdžių, R. Dreikurs moko tėvus ir pedagogus, kaip bendrauti su neklusniais vaikais, kaip juos auklėti ir lavinti. 

Dr. Rudolfas Dreikursas (1897‒1972) – vienas žymiausių Amerikos vaikų psichiatrų, artimiausias individualiosios psichologijos kūrėjo Alfredo Adlerio sekėjas ir jo idėjų propaguotojas.

Bet koks žmogaus elgesys turi tikslą. Kartais jį nuspėjame, kartais – ne. Visi esame patyrę būseną, kai sakome sau: „Kodėl aš taip padariau?“. Tokią nuostabą galima pateisinti: mus veikti pastūmėjo priežastis, slypinti pasąmonėje. Tas pats tinka ir mūsų vaikams: jei norime padėti vaikui keisti savo elgesį, turime suprasti, kas lemia jo veiksmus. Vaiką išmokysime elgtis kitaip tik pakeitę jo elgesio motyvaciją.           

 

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

*

Facebook