Kaip išrinkti knygą mažam vaikui?

Vaikas ir knygaKokia knyga vaikui geriausia? Atsakymo tėvai ieško interneto forumuose, sekdami specialistų rekomendacijas, klausydami ar žiūrėdami knygų pristatymus per radiją ar televiziją, dalyvaudami diskusijose, naujų knygų sutiktuvėse. Praeitais metais Lietuvoje pasirodė 107 originalūs lietuvių autorių kūriniai skirtingo amžiaus vaikams. O kiek dar verstinių knygų… Kaip tarp jų nepasiklysti ir išrinkti geriausią knygą?

Į ką atkreipti dėmesį?

Kad ir kokio žanro kūriniai būtų parenkami vaikams, dažniausiai tai bus paveikslų knygos, kurių esama 4 tipų: paveikslų knygos (jose vyrauja paveikslai); aiškinamosios knygos (jose dažniausiai prie paveikslo, kuriame, tarkime, nupieštas gandras, parašyta „gandras“); tekstinės-iliustracinės knygos (jose tokie pat svarbūs ir paveikslai, ir tekstas); tekstinės knygos su iliustracijomis (jas gali sudaryti vien tekstas, be iliustracijų). Visų šių knygų poveikis yra dvigubas – per iliustracijas ir tekstą.

Kokios knygos patinka patiems vaikams? Pirmiausia – tokios iliustruotos knygos, kurių iliustracijos kiekviename puslapyje vis kitokios, perteikia nuolatinį judėjimą, leidžia į tuos pačius dalykus pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Vaikai mėgsta gerai pažįstamus personažus, kurie knygoje įveikia kliūtis vaikiškais būdais; deja, vaikams patinka ir blizgios princesiškos knygos, kurios leidžia žaisti, keisti princesių apdarus ir pan. Knygose būtinos humoristinės situacijos, koks nors pasikartojimas, kūrinyje svarbus tikslus rimas (jis kartais net svarbesnis už prasmę, nes vaikas trokšta prisiminti). Kita vertus pats vaikas, kuriam skirta knyga, yra iš esmės nekritiškas – jam gali patikti bet kokia knyga, net visiška grafomanija. Taigi reikia suaugusiųjų pagalbos.

Kokio žanro knygos daro didžiausią teigiamą poveikį vaikui?

Kiek anksčiau paklausta, būčiau nedvejodama pasakiusi, kad svarbiausios vaikystės knygos yra įvairios folklorinės ir literatūrinės pasakos. Praeitais metais pasirodžiusi ispanų rašytojo ir skaitymo tyrinėtojo Emilio Teixidoro knyga „Skaitymas ir gyvenimas“ įtikino, kad vis dėlto svarbiausias žanras (ypač kartojama, išmokstama mintinai) – yra poezija, kuri gali tarsi kokią nors netvarkingą spintą padėti sutvarkyti vaiko (vėliau ir suaugusiojo) sielą. Kaip tai vyksta? E. Teixidoro manymu, vaiko (vėliau ir suaugusiojo) laimės pojūtis daugiausia priklauso nuo jo vidinio pasaulio, kuris yra tarsi įsišaknijusių žodžių saugykla. Kuo daugiau toje saugykloje žodžių, tuo lengviau vaikui išsitraukti reikiamą žodį reikiamu metu ir paaiškinti sau net sudėtingiausias savo gyvenimo aplinkybes ir situacijas.

Eilėraščiai, ypač tie, kuriuos išmokstame mintinai vaikystėje, yra minėtų žodžių, esančių mūsų sielos saugykloje, šaltinis. Jie tiesiog mumyse. Neatsitiktinai maži vaikai tėvų prašo daugybę kartų pasekti tą pačią pasaką, paskaityti tą patį eilėraštį. Kodėl? Taip jie intuityviai jaučia galimybę papildyti savo sielos saugyklą. Be to, kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau žodžių ir greičiau jis įsimena. (Todėl itin skatinama šiuo laikotarpiu mokyti antros ar net trečios užsienio kalbos). Būtent todėl mažą vaiką labai veikia net prozos kūriniuose pasitaikantys įvairūs pakartojimai, o folklorinėse pasakose – eiliuoti intarpai. Kas apskritai yra „skurdus vidinis pasaulis“? Tai reiškia, kad tokio žmogaus sieloje nėra daug žodžių (kaip Eločkos iš „Dvylikos kėdžių“ žodyne), turinio.

Kokie siužetinių kūrinių, pasakų aspektai yra svarbiausi?

Akivaizdu, kad mažas vaikas iš esmės paraidžiui suvokia tai, kas sakoma, ir viską išsiaiškina tiesiogiai. Būtent todėl kūriniai turi tokią  didelę reikšmę vaiko pasaulio sampratai, vertybių formavimuisi, nes jie, net proziniai, panašiai kaip vaikystėje išmokti eilėraščiai, labai gerai įsimenami visam gyvenimui, jų vaizdinės, emocinės, semantinės struktūros lieka žmogaus pasąmonėje ir įvairiais gyvenimo laikotarpiais netikėtai iškyla. Todėl verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, kiek gerai parašytas tekstas (kiek meniška jo kalba, kiek įvairialypė vaizdų sistema), kiek įtaigios ir papildančios tekstą yra iliustracijos, kiek gera knygos poligrafinė kokybė, kiek teksto raidės ir jų dydis atitinka vaiko amžių, bet ne mažiau – ir į tai, kaip tokiose knygose į vaikų pasaulį perkeliami suaugusiųjų pasaulio gyvenimo modeliai ir vertybės, kaip skleidžiasi vaiko ir suaugusiojo santykiai? Ar vaizduojamas pasaulis nėra pernelyg supaprastintas? Ar išlieka tradicinė (nepakeista) gėrio ir blogio atskirtis (ar jie nesusilieja)? Augančiam vaikui svarbu įsisąmoninti (tai padaryti visada padėdavo tradicinės pasakos), kad egzistuoja objektyvus blogis, kuriam atstovaudavo raganos, velniai, nemirtingieji koščejai, slibinai, gyvatės, blogieji troliai, žmogėdros ir kt. (Gėriui atstovaudavo fėjos, elfai, krikštamotės, stebuklingieji daiktai, stebuklingieji pagalbininkai ir pan.) Su jais niekada nebuvo įmanoma susidraugauti, juos galima tik kaip nors įveikti, pergudrauti, nugalėti.

Deja, šiuolaikiniuose vaikams skirtuose kūriniuose šis gėrio ir blogio atskirties principas dyla, ir geri tampa šrekai, vampyrai, raganos, dinozauriukai ir t. t. Taip vaiko sąmonėje pamažu iškreipiamas tradicinių dalykų įsivaizdavimas, samprata ir vertinimas, jis tarsi praranda imunitetą egzistuojančiam blogiui, tampa linkęs nebekreipti į jį dėmesio, ne vengti jo, o „susidraugauti“ . Knygose vaikams turi išlikti aiškios priešybės – gera ir bloga, vaikas ir suaugęs, mažas ir didelis, aukštas ir žemas, teisingas ir klaidingas, tiesa ir melas. Su vaikais derėtų kalbėtis apie skaitomus dalykus, aiškintis svarbius knygos moralinius aspektus.

Kas gali padėti išsirinkti knygą?

Renkantis lietuvių autorių ar verstinę knygą, patikimiausia remtis organizacijos IBBY Lietuvos skyriaus sudarytų komisijų knygų vertinimais; retai apsiriksite išsirinkę knygas, kurios tam tikrais metais yra specialistų apdovanotos įvairiomis premijomis. Pavyzdžiui, psichologai knygose pastebi tokių subtilių dalykų, kurių neįžvelgia literatūrologai. Tarkime, jau keleri metai Lietuvoje vyksta dailininkės ir rašytojos Linos Žutautės sukurto personažo Kakės Makės bumas. Vaikai džiaugiasi, o tėvai su malonumu perka šios rašytojos seriją knygų apie mergaitę Kakę Makę. Šias knygas puikiai vertina tiek literatūrologai, tiek menotyrininkai.

Praeitais metais pasirodė nauja Kakės Makės serijos knyga „Kakė Makė ir svajonių gimtadienis“. Joje kalbama apie mergaitės svajonę į savo gimtadienį pasikviesti monstrų. Mama ir tėtis, išgirdę apie šią jos svajonę, prisimena savo neįgyvendintas svajones – kad mama vaikystėje norėjusi pasikviesti į savo gimtadienį princesių, o tėtis  prie savo gimtadienio stalo pasodinti piratų. Pasakojimo logika tokia: siekiama parodyti, kad per mergaitės gimtadienį išsipildo visų svajonės – ir mergaitės, ir jos tėvų. Be to, mergaitė pati įdeda pastangų, kad jos tėvų svajonės per jos gimtadienį išsipildytų. Bet psichologai pastebi įdomų knygos aspektą: mergaitė, vaikas, išpildo savo tėvų svajones, tampa priemone joms išsipildyti! Tai tikrai nereiškia, kad ši įžvalga yra esminė ir vaikui nereikėtų leisti džiaugtis mėgstamu personažu. Vis dėlto suaugusiesiems kalbantis apie knygą su vaiku galima užsiminti ir apie tai, kad vaikas neturėtų pildyti savo tėvų neišsipildžiusių lūkesčių ir pan.

Kai šiek tiek paūgėjęs vaikas knygas renkasi pats                                    

Bet kokiu atveju knyga turėtų ne versti vaiką ir suaugusįjį konfrontuoti, o tapti galimybe juos suvienyti. Pavyzdžiui, mes, suaugusieji, neretai skeptiškai vertiname bene mėgstamiausias mokinių knygas, prietrankų, nevykėlių dienoraščius ir pan. Bet kyla klausimas, ką vaikas jose randa, kodėl jam TAI patinka, kodėl tokio turinio ar formato knygos teikia džiaugsmo. Tiek mokytojai, tiek tėvai, tiek bibliotekininkai privalo pažinti mėgstamiausią vaikų literatūrą. Tam tikra prasme jie turi nusileisti prie vaiko, bet ne ten pasilikti, o drauge su juo pakilti. Kalbantis, diskutuojant su vaiku apie tai, kas jam pačiam patinka, laipsniškai atsiras galimybių kalbėtis ir apie kitokias knygas, tas, kurias skaityti norėtume paskatinti jau mes, suaugusieji.

Ir paskutinis dalykas. Net pati geriausia perskaityta knyga vaikui neatstos gyvo pasakojimo (pavyzdžiui, apie miške pamatytą žaltį, kurį kadaise vaikystėje tėtis ar mama buvo palaikęs gyvate) apie pačius paprasčiausius dalykus, vaikystės prisiminimus. Prasčiausiai pasekta tėčio ar mamos pasaka vaikui šimtą kartų vertingesnė už geriausiai pasektą aktoriaus ir net už geriausią perskaitytą.

Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros doc. dr. Asta Gustaitienė

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Facebook