Kaip neatpratinti vaiko mąstyti?

Vaikų žaidimai teatreAr žinote, kad dar nekalbantys vaikai iš tiesų suvokia, ką mato scenoje. O teatras puikiai padeda ugdyti jų kūrybiškumą ir mąstymą, be to, teatre kai ko gali išmokti ir tėvai. Tuo įsitikinusi šokio teatro „Dansema“ vadovė Birutė Banevičiūtė – vienintelė choreografė Lietuvoje, kurianti šokio spektaklius net nė trejų metų neturintiems žiūrovams. Šiemet Menų spaustuvės rengiamame festivalyje KITOKS bus rodoma premjera „Spalvoti žaidimai. Belaukdami festivalio kalbamės su choreografe.

Kodėl susidomėjai spektakliais kūdikiams?

Maždaug prieš dešimt metų dirbau vienoje studijoje vaikams nuo 2 iki 6 metų, o tėvai atsivesdavo ir mažesnius, tad reikėdavo sugalvoti veiklos ir jiems. Čia pastebėjau, kad kūdikiai jau daug ką gali padaryti ir daug ką supranta, tik suaugusieji dažnai to nepastebi. Įprastai manome, kad tik 2-3 metų sulaukęs vaikas tampa sąmoningu – jis gali vaikščioti, kažką pasakyti, paimti, paduoti… Iki tol jis nieko nesupranta ir savarankiškai nemąsto, bet pasirodo, jog tai netiesa. Bėda, kad nesupranta savo mažylių patys suaugusieji.

Tai, matyt, buvo pirminis impulsas kurti spektaklį patiems mažiausiems žiūrovams. Juolab, pati nebuvau mačiusi spektaklių vaikams iki 3 metų, tik girdėjusi apie juos. Pradėjau gilintis į vaikų psichologiją, raidą – tai truko apie metus ir tuomet gimė spektaklis „Mozaika“.

Kiek kūdikiams spektaklio metu svarbus interaktyvumas ir kokio amžiaus vaikai jau pradeda suvokti spektaklį ir moka elgtis jo metu?

Manau, kad sąlygiškumą vaikas suvokia sulaukęs maždaug trejų metų – tada jis pavyzdžiui, stumdydamas kaladėlę gali įsivaizduoti, kad tai – mašinytė. Vadinasi, suvokia, kad daiktą galima panaudoti kaip simbolį ar ženklą. Tiesa, metaforinė kalba susiformuoja vėliausiai, nors  suprasti ją vaikai jau geba. Tačiau svarbu, kad  tokia informacija būtų pateikiama apdorota.

O be  interaktyvumo teatras apskritai neįmanomas. Tam nebūtina kviesti žmones į sceną. Svarbu, kad žiūrovas bendrautų su kūrinio atlikėjais. Vaiką paprastai tenka tiesiogiai įtraukti į veiksmą. Vaikai iki trejų metų veiksmą stebėti gali daugiausiai 20 minučių. Paskui jie perpranta žaidimo taisykles ir jau patys nori bėgti į sceną. Tai normalu – pirminis kūdikių aplinkos pažinimo būdas yra kinestetinis.

Jūsų spektakliai trunka ilgiau nei 20 minučių. Kaip išlaikote vaikų dėmesį?

„Spalvotuose žaidimuose“ vaikai visuomet turi objektus, su kuriais jie žaidžia drauge stebėdami, ką veikia šokėja. „Mozaikoje“ nuolat darome intarpus, kurių metu raginame tėvus pačius šiek tiek pažaisti su vaikais. Pavyzdžiui, šokėjai spyruokliuoja ant kamuolių ir ragina tėvus leisti vaikams paspyruokliuoti jiems ant kelių. Jeigu tėvai tingi tuo užsiimti, vaikai tiesiog nulipa nuo jų kelių ir patys pradeda judėti. Iš tiesų spyruokliavimas ir lingavimas iš prigimties yra pačios natūraliausios žmogaus reakcijos į matomą veiksmą ir girdimą muziką. Linguoja net mažiausi vaikai, kurie dar nelabai pastovi ant kojų.

Na, o po spektaklio, žinoma, paleidžiam vaikus į sceną žaisti su šokėjais ir dekoracijomis – tai smagiausia dalis.

Spektaklis vaikams Spalvoti zaidimaiLeidžiat vaikams žaisti su dekoracijomis? Juk teatre paprastai scenografija saugoma nuo žiūrovų, o ypač nuo vaikų.

Visų pirma, kūdikiai, kaip minėjau, supranta per lytėjimą. Be to, būtent po spektaklio žaidžiant scenoje paaiškėja vaiko charakteris ir jo tėvų daromos klaidos. Pavyzdžiui, siūlom vaikams įlįsti į detalę ir pažiūrėti, kas jos viduje. Vaikas prieina, žiūri, galvoja, ką daryti, per kur įlįsti, o tėvai nieko nelaukdami pradeda vaiką stumti. Tuomet mažylis užsispiria ir kartais net pradeda verkti. Tėvai nesuteikia vaikui laiko tyrinėti ir pačiam nuspręsti, ką nori daryti. O vaikas gali užtrukti ir pusvalandį, ir 45 minutes, kol įsitikins, kad daiktai nesikandžioja ir kad įlįsti į juos saugu. Kai kuriems nejauku su kitais vaikais, tad jie palaukia, kol dauguma išeina.

Kokios dažniausios tėvų bendravimo su vaikais klaidos stabdo kūrybiškumą?

Viena didžiausių klaidų – klausti vaiko „ar patiko spektaklis?“. Šiame klausime vaikas girdi ir atsakymą – „patiko“, todėl jį ir pakartoja. Vaikai supranta, kokio atsakymo iš jų tikimės. Todėl aš paprastai klausiu: ką galvoji apie spektaklį? Natūralu, kad išgirdęs tokį klausimą jis turės pagalvoti. Tėvams nederėtų atsakinėti už vaiką.Tuomet klausiu vaiko, o kas tau patiko? Tėvai gi puola atsakinėti – „taigi tau patiko drugelis!“. Todėl vaikas praranda galimybę mąstyti ir pats susiformuoti nuomonę.

Kitaip sakant, nuo pat gyvenimo pradžios mes uždraudžiam vaikams mąstyti, liepdami jam atlikti tam tikrus veiksmus, draudžiam bėgti, šokinėti, voliotis, nes gali paslysti, nugriūti, užsigauti. Mes neduodam laiko vaikui pačiam suvokti, kas jam patinka, ką jis galvoja, kaip supranta. Vėliau, prasidėjus paauglystei, imame stebėtis – kodėl  vaikui niekas neįdomu, jis nemąsto… Natūralu, kad sulaukęs maždaug vienuolikos vaikas suvokia, jog jei jis nieko nedarys, visi jį paliks ramybėje. Juk dešimt metų mes ribojam vaiko smalsumą, bijodami, kad jis ko nors nepridirbtų.

Kur yra riba tarp vaiko saugumo ir smalsumo?

Žinoma, nereikia leisti vaikui kišti pirštų į ugnį, kad suvoktų, jog nudegs. Saugant vaiką svarbiau yra ne uždrausti, bet nesudaryti sąlygų patekti į sveikatai pavojingas situacijas. Apskritai svarbiausia yra ne nurodyti vaikui, ką ir kaip daryti ar ko nedaryti, bet kurti jam sąlygas, kuriose jis pats galėtų bandyti ir tyrinėti. Žinoma, taisyklės reikalingos – juk žaisdami vaikai patys susigalvoja taisykles,nes kitaip žaidimas nepavyks ir nebus smagu. Antra vertus, daugiau pasiekti galima ne draudžiant, bet kažką pasiūlant mainais.

Ar po spektaklių tėvai klausia patarimų, kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą?

Dažniau tėvai prieina pasakyti, jog spektaklyje atrado savo vaiką. Situacijos būna dvejopos. Pirma – vaikas namie nenusėdi dviejų sekundžių, o čia ramiai sėdėjo visą spektaklį. Antra – vaikas uždaras, o čia po trijų minučių atsistojo ir nuėjo per visą sceną. Spektaklio poveikis priešingas tam, ką tėvai laiko vaiko charakteriu. „Nevaldomų vaikų“ tėvų klausiu – kiek laiko jūs žaidžiat su vaiku? Žinoma, žaidžia retas. O vaikui juk reikia veiklos, kurios negaudamas jis ir tampa nevaldomas.

Mano anksčiau minėta problema – tėvai dažniausiai laukia, kol vaikui sueis treji metai ir tuomet pradeda rūpintis jo ugdymu. Tik tada jau vėlu. Tyrimais įrodyta, kad vaiko moralinės normos aktyviausiai formuojasi būtent iki trejų metų. Tėvai domisi, ar galima atvesti vaikus pas mus mokytis, todėl nuo šių metų nusprendėme rengti pamokėles mamoms ir kūdikiams.

Jūsų spektakliuose visuomet tiksliai nurodoma, kokio amžiaus vaikams jie skirti. Ar tai būtina?

Svarbiausia išskirti būtent kūdikių grupę – vaikus iki trejų, o dar geriau – iki pustrečių metų. Tokio amžiaus vaikai dar nežino, kokia yra jiems duodamų daiktų paskirtis, todėl juos tyrinėja – pavyzdžiui, paėmęs kamuolį vienerių metų vaikas jį tyrinės burna, plekšnos. Lanką taip pat ragaus, bandys į jį atsigulti. Todėl  spektaklis geriausiai pavyks, jei vaikai tyrinės gautus daiktus.

Vyresni vaikai jau žino, kad, pavyzdžiui, kamuolį galima spirti, bet tai nesaugu mažesniesiems. Vyresni jau pageidauja istorijos, o vaikams iki trejų metų dar nereikalingas siužetas.

Dažniausiai amžiaus grupes skirstot po trejus metus. Ar tai reiškia, kad kas trejus metus vaiko gyvenime vyksta esminiai pokyčiai?

Iš tiesų iki trejų metų esminiai pokyčiai vyksta kas metus. Per pora metų vaikai išmoksta vaikščioti, kalbėti, jiems kalasi pirmieji dantukai… Vėliau jie pradeda pažinti simbolių kalbą, emocijas, prisimena formas, raides, bet tai mažiau pastebi aplinkiniai.

Anksčiau vieną spektaklį rodėme vaikams nuo 3 iki 9 metų, tačiau paaiškėjo, kad viršutinė riba turėtų būti septyneri. Tokios ir yra tradicinės ribos – iki trejų, iki septynerių ir iki dešimties. O tuomet įvyksta lūžis, nes vaikų interesai pradeda stipriai keistis kasmet.

Koks teatras vaikams Tau priimtiniausias?

Man patinka Skandinavijoje populiari idėja, kad teatras nebūtinai turi moralizuoti. Esu už tokį teatrą, kuris tiesiog bendrauja su vaikais ir suteikia galimybę pažinti pasaulį. Žinoma, pamokantis teatras taip pat yra reikalingas, tačiau nemanau, jog tik spektakliai su moralu pabaigoje yra vertingi.

Festivalyje du kartus skaitysi paskaitą „Kaip suprasti, kad vaikas supranta“. Kodėl nusprendei kalbėti būtent apie tai?

Trumpa istorija tokia. Kai pradėjom kurti spektaklius kūdikiams, tėvams nuolat kilo klausimai – ar reikia pirkti bilietą ir vaikui, juk jis sėdės ant kelių. Pasakėm, kad pinigus jie moka ne už kėdę, o už tai, kad žmogus žiūrės spektaklį. Tada tėvai dažniausiai sako: betgi jis nieko nesupras. Tuomet natūraliai kyla klausimas – kodėl atvedat vaikus, jei manot, kad jie nieko nesupras? Kitas dalykas – o iš kur žinot, kad nesupras? Vien dėl to, kad jis negali pasakyti? Juk mojuodamas rankomis, linguodamas vaikas jau rodo, kad jis supranta, kas vyksta, ir kad tai jį veikia. Tokių ženklų yra labai daug. Tėvai jų nežino, todėl juos stebina vaikų reakcijos. Taip kilo idėja pakalbėti su tėvais apie tai, kaip suprasti, kad jų vaikai supranta spektaklį. Taip pat kalbėsim apie skirtingas vaikų amžiaus grupes, kaip skiriasi jų suvokimas.

Tarptautinis teatro festivalis vaikams KITOKS Menų spaustuvėje vyks sausio 19-24 dienomis.

 B. Banevičiūtę kalbino teatrologė Aušra Kaminskaitė (Menų spaustuvės inf.)

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook