Kaip tapti geriausia mama?

Kuris kaltas. Patys mažiausi (metukų ar dvejų) apie kovas nieko neišmano ir net neketina to imtis. Sutikę kitą vaiką, į jį nežiūri kaip į priešininką. Susipeša jie netyčia. Pasirodo, vienmetukai savo matymo lauke dė­mesį geba sutelkti tik į vieną daiktą. Pamatę kibirėlį su kastuvėliu, jie mato tik žaislus, o ne Petriuką, kuris juos laiko rankose. Taigi mūsų pipirui prieiti ir paimti žaislą iš kito vaiko yra lygiai tas pats, kas iš savo lentynos. Jis tikrai neketina nieko įžeisti, užgauti ar atimti.

Ką daro metais vyresnis Petriukas – atspėti nesunku, ir mūsų mažasis herojus netrukus patiria, kad kibirėlio jam neduoda ir dar stumia tolyn. Jį puola! Jei puola, instinktyviai ginamės: mosuojame ranko­mis, stumdomės ir, be abejonės, kuo garsiau šaukiame. Kai į darbą paleidžiami maži kumštukai ir visą kiemą užlieja dvibalsė rauda, su­augusieji skuba pagalbon.

Psichologai pataria vaikų nebarti, nes jie ir taip išsigandę – abu patyrė puolimą, todėl ėmėsi gynybos. Kuris teisus, o kuris kaltas, at­sakymo nėra, todėl pakanka vaikus išskirti. O mažylį šio to pamo­kyti. Labai svarbu, kad vaikas suprastų, jog kitas taip pat gali norėti žalios mašinėlės, rausvo segtuko ar spalvotų akmenėlių. Ką daryti, kad jis suprastų?

Apie tai kalbėtis. Paklausinėkime „kario“ apie jo pa­žįstamus vaikus, pavyzdžiui: „Kokie žaislai patinka mūsų giminaitei Mildai?“, „Kokį piešinį nupiešė kaimynų Jurgutis?“ Pamažu mūsiškis ims suvokti, kad pasaulyje yra ir kitų vaikų, ir jie taip pat turi jausmų, norų ar savo nuomonę. Mokykime vaiką pastebėti kitų nuotaikas, juk veido išraiška daug pasako: „Žiūrėk, Petriukas šiandien sėdi pik­tas. Verčiau eikime į smėlio dėžę prie Gitutės – kaip smagiai nusitei­kusi ji kepa bandeles…“

Šiandien jau žinau, kaip tapti geriausia mama. Reikia labai mylėti savo vaiką, be jokių išlygų. Mylėti, kai jam sekasi, ir dvigubai labiau – kai nesiseka. Kai verkia naktimis ar pusryčiaudamas spjaudo košę. Mylėti net tada, kai šluosto snargliuką į tavo gražiausią sijoną. Reikia niekada nepamiršti, kad jį labai labai myli. Jūratė Jadkonytė Petraitienė

Vienas psichologijos profesorius prisipažino pamokęs savo sūnų: „Kai matysi, jog esu suirzęs ir noriu tave barti, primink, kad esi mano mylimas vaikas.“ Ir iš tiesų – vos sūnui pasakius: „Tėti, juk čia aš, tavo mylimiausias sūnus Rokas“, – pyktis akimirksniu išgaruodavo.

 

Jūratė Jadkonytė Petraitienė. Laimingos mamos dienoraštis: psichologų patarimai auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 352 p. [iliustr.]

Šios knygos herojai – Juliukas, Miglutė, Saulius, Agnytė – mūsų vaikai. Istorijos – iš mūsų gyvenimo. Ką sapnuoja kūdikėlis? Kaip išgyventi pirmųjų metų krizę? Kodėl trimetis bamblys, jau mokantis skaičiuoti, nesėda ant puoduko? Ką daryti, kai mielas mažylis, negavęs ledinuko, prekybos centre klykdamas krinta ant grindų? Kodėl žavus ir protingas vaikas kartais virsta mušeika ir pavyduoliu? Kaip paruošti pirmagimį brolio ar sesės gimimui? Kodėl grįžtant iš ligoninės naujagimį turi nešti tėtis? Daugybė klausimų, kylančių visiems tėvams. Į juos paprastai ir su humoru atsako žinomi Lietuvos psichologai ir psichoterapeutai.

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook