Kaip vaikas mąsto

Nesunku pastebėti, kad vaikai mąsto kitaip negu mes, suaugusieji. Dažnai manoma, kad vaikas mąsto silpniau, prasčiau už mus. Pamirštama,kad jo protas nėra mažesnio masto suaugusiojo protas. Jis skiriasi kokybiškai ir kiekybiškai. Žymūs psichologai,tyrinėję vaikų mąstymą, įžiūrėjo jame ne tik trūkumų, bet ir daug gera.

Kas būdinga skirtingo amžiaus vaikų mąstymui? Pirmiausia vaikas mokosi mąstyti veikdamas. Iki dvejų–trejų metų veiksminis-praktinis mąstymas yra svarbiausia jo mąstymo forma. Manipuliuodamas daiktais, vaikas pradeda pažinti jų savybes ir santykius, bando derinti prie jų savo veiksmus, mokosi orientuotis aplinkoje ir pasiekia tikslą. Veikdamas jis pradeda suprasti, kad negalima didesnio daikto įdėti į mažesnį, bet galima mažesnį įdėti į didesnį, o šį – į dar didesnį. Taip jis mokosi praktiškai atlikti analizę, sintezę, lyginimą, apibendrinimą. Šiame amžiuje išmokstama kalbėti, bet vaikas dar nemąsto žodžiais. Kalba tik lydi vaiko veiksmus ir fiksuoja, kas atskleidžiama praktiškai veikiant, padeda vaikui bendrauti su kitais, kaupti patirtį. Nors vaikas vartoja bendrinės kalbos žodžius, bet jų reikšmė iš esmės skiriasi.
Dvejų su puse metų mažylis negali pakartoti sakinio „Mama stovi“, jei mato ją sėdinčią. Žodis „mama“ jam reiškia tik jo motiną.

Trejų–septynerių metų vaikas jau gali mąstyti operuodamas turimais vaizdiniais. Vaizdinis mąstymas padeda jam išeiti už tiesiogiai suvokiamos aplinkos ribų, suprasti suaugusiųjų pasakojimus apie gyvenimo reiškinius ir jų sąryšį, jam skaitomų knygelių turinį. Vaikui tarsi atsiveria durys į daug platesnį, įvairesnį ir spalvingesnį pasaulį. Bet ir čia daug kas neaišku, todėl jis nuolat klausinėja. Ketverių–penkerių metų vaikas dar tik kuria savo pasaulį ir kurdamas vis pasitikrina. Jam reikia įveikti daugybę sunkumų, kol pradeda suprasti aplinkos reiškinius, dažnai painioja esminius ir atsitiktinius daiktų požymius.

Kiti sunkumai kyla, kai reikia atsiriboti nuo išorinių daiktų ypatybių ir pastebėti, kas išlieka pastovu kintant daiktų išorei. Kaip vaikas įveikia šiuos sunkumus, kaip pradeda suprasti daiktų masės, kiekio, svorio, apimties, ilgio ir kitų savybių pastovumą, daugelį metų tyrinėjo šveicarų psichologas Ž. Piažė. Jo bandymus nesunku pakartoti, patiems įsitikinti, koks savitas vaikų mąstymas. Pavyzdžiui, iš plastilino ar tešlos suformuojami du vienodi rutuliukai, o paskui vienas iš jų suplojamas kaip paplotėlis arba iš jo padaroma dešrelė. Vaikai iki septynerių metų mano, kad medžiagos kiekis, svoris, apimtis (rutuliuko, paplotėlio ar dešrelės) pasidarė nevienodi. Jei į du vienodo dydžio stiklainius įpilama po lygiai vandens, o paskui iš vieno vanduo perpilamas į aukštesnį ir siauresnį stiklainį, vaikai mano, kad vandens padaugėja, iš jo galima daugiau atsigerti.

Vaikai taip atsakinėja tol, kol dar nesugeba mintyse suderinti, atlikti pagrindinio ir jam priešingo veiksmo (operacijos); nesugeba mintyse sugrįžti prie pradinės situacijos – jog abu rutuliukai iš pradžių buvo vienodo dydžio. Įveikti šiuos sunkumus padeda vaiko noras viską patikrinti praktiškai, vieną veiksmą pakeisti kitu, atvirkštiniu (iškrovus daiktus, juos sukrauti atgal).

Be to,iki septynerių metų vaikai išmoksta vartoti kalbą ne tik kaip bendravimo ir žinių kaupimo priemonę, bet ir kaip mąstymo įrankį. Kalba padeda mintyse suplanuoti savo veiksmus, numatyti juos iš anksto. Ji padeda – tai ypač svarbu – mąstyti apie atskirus daiktus, nepamirštant, kas jiems bendra. Tą patį daiktą galima pavadinti keliais žodžiais; vienų reikšmė platesnė, kitų – siauresnė (pavyzdžiui, rožė – gėlė – augalas). Išsiaiškindamas bendresnių ir siauresnių sąvokų skirtumus, mokydamasis daiktų rūšines sąvokas įjungti į jų klasės sąvokas, vaikas vysto savo sąvokinį mąstymą.

Mes taip pat mąstome sąvokomis – apibendrintais, susistemintais žinių vienetais. Tačiau tai, kas mums atrodo savaime suprantama (kad pušis yra medis, kad medžių yra daugiau kaip pušų, o augalų – dar daugiau), vaikas turi suprasti ir įsisavinti. Mąstymo turinio ir jo taisyklių – logikos – vaikui mes negalime perduoti, kaip kad perduodame materialines vertybes. Jis pats turi ilgai ir atkakliai mokytis mąstyti – analizuoti, sintetinti, lyginti, abstrahuoti, apibendrinti turimas ir naujai įgytas žinias, kol išmoksta mąstyti sąvokomis.

Tas mąstymas ypač greitai vystosi pradėjus lankyti mokyklą. Aštuonerių metų vaikai dar gerai pagalvoja atsakydami į nesudėtingą klausimą, o kartais ir pagalvoję tvirtina: „Gyvename ne Lietuvoje, o Vilniuje“, – dalies dar neįjungia į visumą. Kai reikia nustatyti santykį dalinių ir bendrinių sąvokų: atsakyti, ko daugiau – daiktavardžių ar bendrinių daiktavardžių, neretai suklysta ir  devynerių–dešimties metų mokiniai, manydami, kad bendrinių daiktavardžių yra daugiau. Tai rodo, kad pradinukai gyvenimo ir mokslo sąvokas įsisavinę nevienodai; pirmąsias gali sintetinti ir apibendrinti, antrųjų – ne. Jaunesniųjų mokinių mąstymas dažnai vadinamas vaizdžiu (konkrečiu) sąvokiniu mąstymu.

Paaugliai jau geba operuoti ir vaizdžiomis, ir mokykloje įgytomis teorinėmis žiniomis. Todėl jų mąstymą įprasta apibūdinti kaip abstraktų sąvokinį. Remdamiesi teoriniais teiginiais, jie gali savarankiškai spręsti mąstymo uždavinius, kelti prielaidas ir jas tikrinti, suprasti sudėtingus sąvokų santykius.Ypač į tokių sąvokų sisteminimą linkę ketvirtų–penktų klasių mokiniai. Greitai bręstant fiziškai, mąstymo vystymasis sulėtėja. Vėliau jis esti vėl spartesnis. Mokiniai sugeba parodyti prieštaringus tikrovės daiktų ir reiškinių santykius: ryšį tarp panašaus ir skirtingo, dalies ir visumos, atskiro ir bendro. Jiems būdingas dialektinis sąvokinis mąstymas – tai būtina sąlyga pasaulėžiūrai formuotis.

Žinoma, ir ankstesnės mąstymo formos nepraranda reikšmės. Veiksminis ir vaizdinis mąstymas vystosi toliau, – žmogui visada reikia spręsti įvairius uždavinius: operuoti pačiais daiktais, jų vaizdiniais arba sąvokomis. Sugebėjimas lengviau operuoti daiktais arba jų vaizdiniais, sąvokomis rodo individualius mąstymo ypatumus. Jie labai svarbūs renkantis būsimąją profesiją.

Tėvams visada svarbu, kaip mąsto jų vaikai. Apie vaiko mąstymą dažnai sprendžiama iš pažymių. Todėl nesunku apsirikti.Pažymiai rašomi už žinias (žinių galima įgyti turint neblogą mechaninę atmintį). Rečiau suklysime vertindami vaiko sugebėjimą mąstyti, jei pasidomėsime, kaip jis pastebi neaiškumus, kaip savarankiškai sprendžia sudėtingesnius probleminius uždavinius.

Socialinių mokslų (psichologija) daktarė Marija Garbačiauskienė

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook