Kraujo vėžys nesutrukdė Aistei susilaukti vaikų

Pažvelgus į jauną, gražią, šiluma spinduliuojančią trijų vaikų mamą nė neįtarsi, jog beveik 15 metų ji serga lėtiniu kraujo vėžiu. Ištekėjusi vos 19-os, Aistė Ruzgienė svajojo apie didelę šeimą, tačiau jau pirmąjį nėštumą aptemdė kraujo vėžio diagnozė. Tąkart abu su vyru priėmė sprendimą atidėti gydymą po dukters gimimo, neabejodami ir tikėdami, jog gyvybė neša gėrį. Gydymą moteris vėliau sustabdė dar kelis kartus ir sėkmingai susilaukė dviejų sūnų. Pirmagimei Rusnei dabar trylika, Timotiejui šešeri, Tobijui vieneri.

Aiste, prisiminkite, kaip sužinojote, kad sergate kraujo vėžiu?

Lėtinę mieloleukemiją man diagnozavo atsitiktinai – besilaukiant pirmagimės. Nejaučiau nieko bloga – ir tik ginekologei atliekant įprastus tyrimus paaiškėjo, kad kraujo rodikliai gerokai viršija normas. Tuomet ir prasidėjo ilga mano draugystė su gydytojais hematologais – tyrimai, konsultacijos, konsiliumai ir ramybės neduodantis klausimas– ką daryti toliau? Gydymą atidėjome, kol pagimdysiu. Liga per visą nėštumą išliko lėtinėje fazėje, jaučiausi puikiai ir susilaukėme sveikos dukrytės.

Tada man buvo skirtas inovatyvus vaistas imatinibas, kuris tiko ir padėjo. Daugiau nei 10 metų kiekvieną rytą gėriau vaistus ir kas keletą mėnesių tikrinausi kraują. Bet gyvenau visavertį gyvenimą, toliau studijavau ir dirbau. Molekuliniai tyrimai rodė gerus gydymo rezultatus, tad keletą kartų prižiūrima medikų galėjau nutraukti gydymą ir susilaukti dar dviejų berniukų.

Kas labiausiai padėjo, teikė stiprybės, sužinojus apie kraujo ligą?

Labai norėjau matyti, kaip auga mūsų dukra ir sulaukti bent trisdešimtmečio. Kai vėžio diagnozę išgirsti 21 – erių, tas trisdešimtmetis atrodo kaip už šviesmečių! Todėl kiekvienas gimtadienis man didelė šventė.

Visuomet šalia ir palaiko vyras, taip pat- visa šeima. Dar man padėjo tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, buvau jaučiau, kad ta situacija turi prasmę. Ir dabar gyvenimas su leukemija man yra slėpinys, kartais galvoju – kokią įtaką tai daro šeimos gyvenimui, sprendimams, pasirinkimams, galimybėms.

Sužinojus diagnozę, pradėjus gydymą, užklumpa daug informacijos, emocijų. Ko palinkėtumėte sau, jei galėtumėte grįžti į tą laiką? Ką patartumėte apie ligą sužinojusiems dabar?

Kiek žinau, praktiškai visi, susidūrę su onkologine liga, prisimena tą datą, kai apie ją sužinojo. Tad, jei galėčiau grįžti į 2005 metus, pasakyčiau pasimetusiai sau, kad nuo šiol vasario 17 – oji bus ypatinga diena švęsti gyvenimą. Kasmet ir kasmet.
Man labai pasisekė, kad turėjau laiko švelniai ir lėtai apsiprasti su vėžiu. Nėštumo hormonai tarsi rūkas viską spalvino vilties spalvomis. Aš tiek džiaugiausi, kad manyje auga nauja gyvybė ir tikėjau, kad visa kita kažkaip išsispręs.

Daug skaičiau apie savo ligą, susiradau sergančiųjų Lietuvoje ir užsienyje. Bendravimas su panašią bėdą išgyvenančiais žmonėmis suteikia ne tik žinių, bet ir labai palaiko sunkiomis akimirkomis. Gyvenimas su lėtine mieloleukemija kitoks nei sergant kitomis vėžio formomis. Man neteko patirti sudėtingo gydymo stacionare, bet gydytis šią ligą tenka daug metų, vaistus gali prireikti vartoti visą likusį gyvenimą. Su tuo svarbu susigyventi, o tam reikia laiko.

Kai sužinojau apie savo ligą, labai padėjo artimiausia draugė, kuri pati prieš kelis mėnesius susirgo ūmine leukemija, tad apie kraujo vėžį jau nemažai žinojau iš jos. Labai svarbu kalbėtis su panašią patirtį išgyvenančiais žmonėmis.

Teko išgyventi ir labai sunkių etapų, kai nežinojau, ar gausiu vaistus. Tuo metu jie buvo nekompensuojami ir tai, kad yra pasaulyje sukurtas inovatyvus gydymas, bet neišgalėsiu jo įpirkti, varė į neviltį. Mano kraujo tyrimai blogėjo ir teliko kaulų čiulpų transplantacija. Sesė ir brolis netiko būti mano donorais. Negiminingų donorų registre gydytojai terado vieną man tinkamą žmogų, bet jis kažkur pradingo. Buvo keletas mėnesių nežinios, kol atsirado galimybė reikiamus vaistus išbandyti klinikinių studijų rėmuose. Šokinėjau iš džiaugsmo!

Ar liga padėjo į savo gyvenimą ir vertybes pažvelgti naujai?

Kai su liga gyveni penkiolikti metai, sunku atrinkti, kas pasikeitę tik dėl jos. Nustojau atidėlioti ir pradėjau labiau švęsti gyvenimą kasdien, džiaugtis daugybe mažų kasdienybės stebuklų ir akimirkų. Manau, kad kas vyksta dabar, yra svarbiau už tai, kas buvo ar kas bus. Kad didžiausias turtas yra santykiai. Kasdien dėkoju Dievui už tai, kad gyvenu, kad matau, kaip auga mūsų vaikai ir svajoju su savo žmogumi sulaukti senatvės.

Ko liga Jus išmokė? Galbūt atradote naujų veiklų?

Dabar atidžiau stebiu savo sveikatą, išmokau atpažinti kūno siunčiamus ženklus. Pasaulyje dabar daug kalbama apie tai, kad tam tikri veiksniai įjungia ir išjungia onkogenus. Kai liga yra nuolatinė palydovė, įdomu stebėti, kaip keičiantis gyvenimo būdui keičiasi savijauta ir svyruoja tyrimų rezultatai. Aš gana stipriai pakeičiau mitybą, vengiu cheminių medžiagų kosmetikoje ir buityje. Stengiuosi gerai išsimiegoti, reguliariai sportuoju.

Daug metų su vyru savanoriaujame rengiant sužadėtinius Santuokos sakramentui ir sykiu gauname daug vertingų patirčių patys.

Kaip manote, ko reikėtų, kad keistųsi visuomenės požiūris į onkologinę ligą, kad žmonės nebijotų kalbėti apie ją, nesigėdytų?

Pokyčiai vyksta lėtai, bet manau, kad visuomenė laisvėja. Sergančiajam svarbu žinoti, kad esi ne vienas. Kad ir sirgdami žmonės gyvena, pasveiksta ir augina vaikus. Džiugu, jog vis daugiau žmonių, ne tik sergančių onkologine liga, dalinasi sudėtingomis patirtimis, krizėmis, išgyventomis nelaimėmis, nes tai gali padėti kitam, kurį užklumpa panaši bėda.

Asociacijos „Kraujas“, įgyvendinančios projektą „Drąsos ambasadoriai“, pirmininkė I. Drėgvienė apie lėtinės mieloleukemijos gydymą

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 500 sergančiųjų lėtine mieloleukemija, o kiekvienais metais diagnozuojama apie 30 naujų atvejų.  Šia liga sergančių pacientų gydymo rezultatai per pastarąjį dešimtmetį pagerėjo. Prieš 17 metų pradėtas taikyti pažangus gydymas tirozinkinazės inhibitoriais leido išvengti agresyvios chemoterapijos, kaulų čiulpų transplantacijos. Lietuvoje šie vaistai tapo prieinami 2006 m. – tačiau tik dalyvavusiems klinikiniuose tyrimuose ar gavusiems vaistą kaip farmacijos kompanijų labdarą. Visiems sergantiesiems lėtine mieloleukemija Lietuvoje vaistas tapo prieinamas tik 2011 m.

Nauji diagnozavimo, gydymo metodai ir pažangūs vaistai sukėlė tikrą perversmą onkologijoje – vis daugiau vėžiu sergančių žmonių pasveiksta. Ligos, kurios vos prieš keletą metų reiškė mirties nuosprendį, šiandien gali būti efektyviai gydomos.

Pranešimo spaudai informacija

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook