Laukymė, kur išdykauja vaikai ir deivės

Mama Jurgita Sėjūnaitė ir sūnusKai laukymėje po vienkiemio langu pradeda sirpti pirmosios žemuogės, Jurgita Sėjūnaitė – laiminga penkių vaikų mama ir sėkminga verslininkė – kaskart prisimena vasaros pradžią prieš beveik dešimt metų. Su gausia šeima persikėlusi į sodybą Trakų rajone, moteris, tuo metu sūpavusi pagranduką Aistį, sprendė – kuo užsiimti. Pirmosios tų metų uogos atsidūrė ne ant stalo, bet sugulė į kvapaus kremo indelį.

Jurgita – tikras miesto vaikas, gimusi ir užaugusi sostinės Karoliniškių rajone. Tačiau, kai po širdimi pradėjo plazdėti penkta gyvybė, gausi šeima suprato – nedideliame miesto butelyje visiems sutilpti bus labai sunku. Jurgita su vyru Giedriumi apsisprendė persikelti į pačių rankomis įsirengtą namą Trakų rajono vienkiemyje.

Iškeisti miestą į nuošalios sodybos ramybę šeima nutarė ne tik dėl didesnių erdvių. Jurgita pasakoja tuo metu jau nebežinojusi, ko griebtis, nes vienas po kito į pasaulį pasibeldę vyresnėliai kentėjo nuo niekaip nesuvaldomos alergijos. Ypač sunku buvo vyriausiajai Gabrielei, kurios skruostukai skaisčiai užsiliepsnodavo kiekvieną pavasarį. Gydytojai siuntinėjo mažylę iš vienos klinikos į kitą, skyrė daugybę vaistų, tačiau jie gelbėjo tik laikinai. Alergiški buvo ir sūnūs: vienas – daugiau, kiti – mažiau. Tik pagrandukas Aistis tokių bėdų nepatyrė – gal todėl, kad nuo pirmų dienų augo supamas ne miesto dulkių, bet dūkdamas švarios gamtos apsuptyje, krimsdamas mamos užaugintas daržoves?

Vis dėlto suktis darbuose įpratusiai veikliai moteriai nuošalioje sodyboje iš pradžių buvo šiek tiek liūdna: vyras išvažiuodavo į darbą, vyresnėliai – į mokyklas, o Jurgita supdavo mažylį, puošdavo namus, megzdavo, siuvinėdavo, nes visada mėgo rankdarbius, ir be paliovos svarstė – kuo gi dar užsiėmus?

„Vilniuje visą laiką sukausi lyg voverė rate. Įsivaizduokite: lekiu gatve, viena ranka tempiu vyriausiąją dukrą, kita – stumiu sūnaus vežimėlį, po širdimi jau plazda nauja gyvybė, o galvoje kirba milijonai verslo idėjų. Aš visada gebėjau iš karto daryti tris darbus, o gal ir penkis, todėl gimdydama ir augindama vaikus, prižiūrėdama namus, dar rasdavau laiko organizuoti renginius, įsukti vieną ar kitą verslą“, – prisiminimais dalijosi Jurgita.

Idėja kilo netikėtai, renkant pievų žoleles arbatai. Gal sodybą supančio miško deivės pašnabždėjo likimo kelią? Iš pradžių Jurgita ėmėsi virti natūralų muilą. Tokį gražų muilą, dėl kurio nebuvo gaila net sudegintų naujų baldų. Mažylis Aistutis, aptikęs kvapų gabalėlį, bandė jo paragauti – vaikas įsivaizdavo, kad tai pyragaitis.

O paskui mintys pradėjo suktis apie savo gamybos kremus, prausiklius, valiklius. Pirmiesiems produktams Jurgita panaudojo aplinkinių miškų ir pievų žoleles, sirpstančias žemuoges ir kvapias avietes. „Tie bandymai liko tolimoje praeityje“, – pasakojo Jurgita. Dabar jos gaminamuose tyros kosmetikos „Ambroozija“ produktuose – tik aukščiausios kokybės sertifikuota žaliava iš garsiausių pasaulio tiekėjų.

Pirmaisiais moters kūrinių „bandytojais“ tapo vaikai ir vyras. Įvyko stebuklas – miškų deivių pašnabždėti produktai it ranka nuėmė alergijos ženklus. Tai padrąsino kuriamas priemones siūlyti ne tik namiškiams, bet ir platesniam vartotojų ratui: per dešimtmetį Jurgitos bandymai virto rimtu kosmetikos verslu, o „Ambroozijos“ ženklas – kokybės garantija. Filologės išsilavinimą turinti moteris kuriamas grožio priemones pavadino Lietuvos miškų ir laukų deivių vardais – lyg atsilygindama už parodytą kelią.

5 vaikų mamaJurgita pripažįsta, kad sėkmingai plėtoti verslo negalėtų be šeimos paramos. „Esu apsigimusi vadovė. Kiekvienas mano vaikas pagal amžių ir sugebėjimus turi įvairių pareigų. Kai pradedu triukšmauti, kad namuose viską darau viena, namiškiai garsiai protestuoja. Ką gi, tenka pripažinti, kad jie padaro didžiumą darbų, o aš juos tik paskirstau”, – šypsosi Jurgita.

Moteris neslepia, jog taip buvo visada. Vyriausiajai dukrai Gabrielei tebuvo penkeri, o ji jau prižiūrėdavo mažuosius broliukus, kol mama nuveikdavo būtinus darbus. Vyriausiajam sūnui buvo privalu sutvarkyti žaislus, viduriniajam – pasėdėti tyliai, kad neprižadintų jaunėlio. „Kai girdžiu draugių vaikus skundžiantis, kad jie neturi ką veikti, net supykstu. Maniškiai niekada nedrįsta apie tai prasižioti, nes darbo jiems tučtuojau atsiranda“, – pasakojo Jurgita.

Šiek tiek kitaip moteris augina tik pagranduką Aistį, gimusį, kai vyriausiajai dukrai buvo 16-ka. „Jo susilaukusi, leidau sau mėgautis brandžios motinystės džiaugsmais, nešioti, čiūčiuoti. Pagaliau, tam jau turėjau laiko, nereikėjo tuo pačiu rūpintis dar keliais mažyliais. Aistutis gauna visas glamones, kurių nespėjau išdalyti vyresnėliams“, – prisipažino moteris.

Jau kuris laikas Jurgitos namiškiai aktyviai padeda ir vystyti verslą. Vyriausioji Gabrielė, studijuojanti verslo vadybą, neretai duoda labai dalykiškų patarimų, mielai stoja už parduotuvės prekystalio. Sūnus, būsimasis dizaineris, prisideda kuriant prekės ženklą, administruoja interneto svetainę. Padeda ir kiti vaikai. Tik mažėlis Aistutis, kuris šįmet keliaus į pirmąją klasę, kol kas ilsisi, bet ir jis žino, kad mamos kuriami produktai geriausi, ir kai įkanda uodas, visada prašo patepti „tuo kremuku“.

Jurgita neslepia: vienkiemyje tarp miškų, apsupta būrio vaikų, kurie net baigę mokyklą neskuba palikti gimtosios pastogės, užsiimdama mėgstamu darbu, ji jaučia atradusi gyvenimo pilnatvę. „Mėgaujuosi tuo, ką darau. Niekada nestresuoju, kad reikia eiti į darbą. Ryte atsidarau langą, įkvepiu gaivaus miško oro ir keliauju į kūrybines dirbtuves. Ten laukia šeštasis vaikas„Ambroozija“, teikianti džiaugsmo kiekvieną dieną”, – pasakojo moteris.

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą


*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>

Facebook