Kas, jei ne močiutės ir seneliai, palepins vaiką – spaudimas šeimoje

Tarp senelių pastebimos tos pačios problemos, kurias jau aprašiau kalbėdamas apie pedagogus ir bendravimą ne šeimoje. Seneliai daž­niausiai užaugino savo vaikus naudodamiesi realiomis galiomis, dau­guma jų vadovavosi, kaip jau minėta, intuicija. Klaidingą vaikų elgesį tėvai apmąstydavo, jiems būdavo keliami reikalavimai ir suteikiama galimybė normaliai psichikos raidai.

Šiandien dažnai paaiškėja, kad tie patys veikiantieji asmenys, tapę seneliais, nesąmoningai siekia sugriauti ir panaikinti tą struktū­rą, kurią dar vis palaiko kai kurie tėvai. Seneliai remia nežabotą vaiko elgesį ir bando – tariamai seneliams įprastu ir prideramu būdu – išpildyti visus anūko norus. Iškyla didelis pavojus pasistatyti narci­sistinį paminklą, apdovanojant anūką palikimu, galinčiu sužlugdyti jauną suaugusįjį. Skaityti toliau →

Nenustygstantis, nenuorama, hiperaktyvus… Šiais trimis žodžiais nūdien tėvai labai dažnai apibūdina savo vaikus. Visi pedagogai, auklėtojai, socialiniai darbuotojai irgi susiduria su „siautėjančiais vaikais“, – dabar, kai mūsų amžininkus susimąstyti apie planetos ateitį verčia siautėjančios gamtos stichijos, lygiai taip pat apibūdinami ir nedarnios vidinės ekologinės būsenos vaikai! Siaučianti vėtra – ne juokas, o dar menkesnis juokas yra gyventi greta jos! Šiuo palyginimu pabrėžiami du svarbūs bruožai: vaikas be paliovos sukasi aplink ir nusiaubia viską, kas pasitaiko kelyje.

Nors, kaip primena Emmanuelle Rigon, šis reiškinys nėra itin naujas, tai, kad nenustygstančių vaikų vis daugėja, kelia nerimą. Kai tėvai ir dirbantieji su vaikais nebegalėdami ištverti pasiduoda pagundai panaršyti internete ir pradeda ieškoti informacijos įrašę žodį „hiperaktyvus“, jie atsiduria pačiame kebliausiame kelyje, vedančiame vien į medikamentinį gydymą. Skaityti toliau →