Mama gydytoja apie tai, kas svarbiausia auginant vaiką

Mama gydytojaNeseniai medicinos mokslus baigusiai Barboros mamai Vytenei Menkevičienei profesija ir darbas –didžiausias pomėgis. Naujagimių ir vaikų ligomis besidominti Vytenė savo žiniomis bei praktiniais įgūdžiais dalinasi ir su kitomis mamomis – drauge su kolege įkurtoje tėvystės mokykloje.

Jūsų vyras taip pat gydytojas, gal mokėtės viename kurse? Ar namuose pavyksta atsiriboti nuo darbinių problemų?

 Su Tadu susitikome autobuse: gyvenome šalia Kauno esančiuose miesteliuose ir kas rytą vykdavome į Medicinos akademiją – tuomet jis mokėsi trečiame, aš antrame kurse. Taip nutiko, kad vieną kartą abu važiavome tuo pačiu autobusu. Tadas, per tarpelį tarp sėdynių išvydęs, kad skaitau medicininius konspektus, išdrįso mane užkalbinti. Taip ir prasidėjo mudviejų kelionė. Susituokėme, abu įstojome į rezidentūrą, o, man įpusėjus pirmus jos metus, pradėjome laukti Barborytės. Visai neseniai sugrįžau į darbą. Tiesa, jau į kitą rezidentūrą: vaikų ligas iškeičiau į šeimos mediciną, taigi vėl esu pirmametė rezidentė. Barbora jau lanko darželį, o birželio pabaigoje švęsime antrąjį dukrelės gimtadienį.

Po vienu stogu gyventi dviem medikams ir sunku, ir lengva. Sudėtingas ir įtemptas darbas, emocijos… Kartais grįžtame namo kaip reikiant nusiplūkę. Tadas dirba keliuose darbuose, taigi ne visus savaitgalius leidžiame kartu. Tačiau mes puikiai vienas kitą suprantame, nors ir stengiamės darbo neparsinešti namo, kartais diskutuojame, aptariame darbe kylančius iššūkius, drauge sprendžiame medicinines mįsles.

Esate rašiusi, kad sprendimas dirbti su vaikais Jums buvo iššūkis. Kas paskatino pasirinkti šią sritį?

Tik įstojusi į mediciną, žinojau, kad dirbsiu su vaikais. Pediatrija – specifinė sritis: juk pacientai dažnai nepasakys, ką jiems skauda, kaip jaučiasi. Turi pasikliauti intuicija, mokėti iššifruoti tam tikrus simptomus ir tėvų pasakojimus. Apžiūrėti vaiką nėra paprasta. Suaugusieji irgi baiminasi gydytojų, tačiau mes mokame tas baimes suvaldyti arba bent sumažinti. O su vaikais yra sudėtingiau – turi pats šiek tiek išlikti vaiku, būti žaismingas, vertas pasitikėjimo. Mane tai žavėjo. Vaikai arba pajaučia vienam ar kitam žmogui simpatiją, arba ne.

Vis dar prisimenu tuos siaubingus apsilankymus poliklinikose, kuomet pati buvau vaikas. Jų nebuvo daug, bet išties įstrigo. Labiausiai gąsdino tai, jog su tavimi niekas nebendrauja, nepasakoja, kas vyks ir kodėl. Dabar požiūris į darbą su vaikais keičiasi, gydytojai aktyviai domisi bendravimo su mažaisiais psichologiniais aspektais. Deja, pediatrų ateitis miglota, ypač didžiuosiuose miestuose, taigi teko permąstyti savo pasirinkimą. Šeimos gydytoja nusprendžiau tapti stebėdama savo vyrą Tadą – žinojau, ko tikėtis. Čia taip pat kasdien sutinku nemažai vaikų – tai nuostabu! Šeimos gydytojo darbas – labai įdomus, tačiau sudėtingas. Turi būti nuolatos įsijungęs klinikinio mąstymo režimą: vienas pacientas skundžiasi pakilusiu kraujospūdžiu, kitas – ant odos atsiradusiais mazgeliais, o trečias – mažas naujagimis, kurį ant rankų glaudžia nerimaujanti mama. Tai skatina nepaliaujamai mokytis, o žmogaus kūną matyti kaip nedalomą visumą.

Kaip kilo mintis drauge su kolege įsteigti tėvystės mokyklėlę?

Abi su Agne susitikome dar būdamos studentės – mokslinėje draugijoje. Vyresnė Agnė man buvo tikras pavyzdys ir įkvėpimas. Nuostabus sutapimas, – jog laukiamės, sužinojome panašiu metu, o mūsų mergaites skiria vos pusmetis! Taigi tapome dar artimesnės, dalindavomės įvairiais laukimo džiaugsmais ir nerimu. Vieną kartą, drauge su šeimomis atostogaujant Druskininkuose, Agnė papasakojo ape savo sumanymą – įkurti mokyklą tėvams. Man ši idėja labai patiko, pritarė ir mūsų vyrai, taigi nusprendėme nelaukti ir kibti į darbus. Atkaklumas, nuoširdumas ir tvirtas tikėjimas savo vizija mus nuolatos vedė ir veda į priekį.

Ši idėja kilo labai natūraliai – norėjome sukurti tai, ko trūko ir trūksta mums pačioms. Todėl atsirado koncentruotas, profesionalus ir šiltos, jaukios atmosferos kupinas paskaitų ciklas besilaukiantiems, paskaitos ir įvairūs užsiėmimai jau auginantiems mažylius, smagūs susitikimai. Juk augindamas turi augti, tobulėti ir pats. Štai taip gimė mūsų mokyklos devizas „Aug(in)ti”! Norėjome, kad visi taip galvojantys apie tėvystę, burtųsi į bendruomenę – juk drauge lengviau ir paprasčiau. Tiesą sakant, šiuolaikiniai tėvai išties yra labai vieniši – vaikus auginame toli nuo savo gimtųjų namų – tėvų, sesių, brolių… O socialiniai tinklai, forumai – tėra bendravimo iliuzija. Mamoms ir tėčiams  reikia gyvo pašnekesio, paprasto paskatinimo: ”Mums irgi taip buvo, viskas bus gerai, pamatysi!” Taigi skatiname būsimus tėvus mūsų organizuojamuose kursuose susirasti bičiulių, palaikyti su jais ryšį.

Kitas dalykas – informacijos gausa. Šiais laikais nėra problemos dėl per mažo jos kiekio, atvirkščiai, tėčiams ir mamoms tenka sunki užduotis – atsirinkti, kuri informacija yra patikima, o kuri – abejotina. Tai išties sudėtinga, ypač neturint specialių žinių, taigi įvairios paskaitos padeda išspręsti šias dilemas ir namo iškeliauti tik su patikimos ir profesionalios informacijos bagažu.

Gydytojų Menkevičių šeimaKlausimas kaip mokyklėlės lektorei: ko dažniausiai nežino tėveliai ir kokias klaidas daro?

Viena didžiausių klaidų, mano nuomone, tai nepasitikėjimas savo gebėjimu auginti vaiką. Dauguma tėvų kaip įmanydami bando tapti pačiais geriausiais, nė nesusimąstydami, kad tokie jau yra. Kiekvienas vaikelis labai skirtingas, ypatingas ir tik jo tėvai jį supranta bei jaučia geriausiai. Štai kodėl kiekvieną patarimą, pasiūlymą reikia pritaikyti savo mažyliui. Labai svarbi yra mamų intuicija. Mokslas įrodė, jog tai – ne mistika, o hormonais pagrįstas ypatingas, unikalus mamos ir jos mažylio ryšys. Jis neatsiranda savaime: kuo ilgiau mama būna šalia savo vaiko, stebi jo siunčiamus ženklus, jį glaudžia ir myluoja, tuo stipresnis jų ryšys ir ji pradeda tiesiog jausti savo mažylį. Tuomet mama pasijunta ramesnė, labiau pasitiki savo jėgomis – juk ji žino, kokias grimasas vaikelis nutaiso, kai yra alkanas, kokiais ženklais jai pasako, kad pavargo ir nori ilsėtis. Tai padeda dar labiau mėgautis motinyste.

Mamos stengiasi būti tobulos: ruošti skaniausias tyreles, kruopščiausiai prausti ir migdyti… Tačiau tobulų mamų paprasčiausiai nėra. Mes visos darome klaidų, o bijoti jų nereikia. Taip, stengtis būtina, tačiau reikia jausti saiką. Juk nuolatinis savęs spaudimas atima didžiąją dalį motinystės žavesio ir džiaugsmo, o vaikams tereikia laimingos mamos. Todėl pasaulis tikrai nesugrius, jei retkarčiais mažyliui pasiūlysite ne naminės tyrelės, o grindų siurbimą iškeisite į tingų pasivoliojimą lovoje.

Kokie populiariausi mitai, kuriais dauguma mamų vis dar vadovaujasi?

Man labai artima vaikų miego tema. Barbora turėjo įvairių miego sunkumų, taigi aš aktyviai ieškojau informacijos ir labai daug išmokau. Apmaudu, tačiau dėl miego itin gausu vis dar gajų mitų. Pavyzdžiui, daugelis vis dar galvoja, kad prastas mažųjų miegas yra sutrikimas, tačiau tokia yra vaiko fiziologija. Kaip negalime skatinti mėnesio sulaukusio mažylio vaikščioti, taip neįmanoma kažkokiu ypatingu būdu įpratinti jį gerai miegoti. Žinoma, galime pasitelkti tam tikrus pagalbos būdus, stengdamiesi suteikti galimybę pailsėti visai šeimai, tačiau labai dažnai šios problemos yra tiesiog išaugamos. Nervinės funkcijos mažyliui augant bręsta ir tvirtėja, o miegas tampa vis produktyvesnis. Tėvų lūkesčiai turi būti realistiški.

Kitas – tai nusiraminimo mitas. Vis dar gali išgirsti kaip kiti (ypač vyresniosios kartos atstovai) moko ką tik iškeptus tėvus: „Nepulk iškart prie verkiančio vaiko, tegul pats nusiramina!“ Tačiau tai netiesa – vaikai nusiraminti patys mokosi iki penktųjų savo gyvenimo metų, mažesni to tiesiog nesugeba, jiems reikia mūsų, tėvų, jog padėtume suvaldyti neigiamas, stiprias emocijas. Štai kodėl supykusio, išsigandusio, tėvų šaukiančio mažylio negalima palikti vieno – juk tą akimirką jam mūsų pagalbos reikia labiausiai. Tas pats galioja ir vakariniams migdymams – tikrai ne visi kūdikiai ir maži vaikai geba užmigti patys. Kai kuriems jų reikia paglostymo, lopšinės, bučinių – tam, kad nurimtų. Manau, kad dėmesys ir meilė – geriausia, ką galime duoti savo vaikams.

Taip pat bijoma, jog supimai, mylavimai ir bučiniai, prisirišimas nuo ankstyvos vaikystės tarsi užkirs kelią vaiko savarankiškumui, tačiau tai irgi netiesa. Gausu medicininių tyrimų, įrodančių, jog prisirišimas vaikystėje, atvirkščiai, padeda vaikams tapti savarankiškesniems suaugus, lengviau užmegzti ryšius su kitais žmonėmis. Negalime priversti vaiko tapti savarankišku žmogumi, tarsi jėga stumdami.

Mama Vytenė su dukreleAr motinystės patirtis padėjo Jums profesinėje veikloje, o profesija mamai? Kas tapus mama buvo sunkiausia?

Po Barboros gimimo mano gyvenime viskas tarsi apsivertė aukštyn kojom, ir tai buvo nuostabiausia. Aš, kruopšti planuotoja, maksimalistė, mėgstanti nuolatos viską kontroliuoti, išmokau leisti įvykiams tekėti sava vaga, pasikliauti kitais žmonėmis ir pačiu gyvenimu, nesisieloti dėl menkniekių. Taip pat išmokau nieko neveikti, nors tai, pasirodo, yra labai svarbi veikla, pavyzdžiui, pusvalandį kalbinti kiemo katiną ar ieškoti gražiausio akmenėlio… Pradėjau geriau suprasti mamas – kodėl jos taip sielojasi ir braukia ašaras už procedūrinio kabineto durų, kuomet ten gailiai rauda jų vaikelis…

Sunkiausia suvokti, jog negaliu visko kontroliuoti ir suvaldyti pati. Iš pradžių tai gąsdina, bet ilgainiui įpranti. Gydytojų vaikai taip pat serga ir mes lygiai taip pat grąžome rankas už uždarų procedūrinio kabineto durų, jaudinamės matuodami temperatūrą ir įsitempę klausomės kosulio. Žinoma, žinios padeda nuspręsti, ką daryti, kaip gydyti, tačiau stengiamės mažylės sveikatą atiduoti į savo kolegų rankas, o patys – tiesiog likti tėvais.

Gal dukrelę auginate griežtai pagal sveikos gyvensenos principus, ar turite savas taisykles?

Barbora privertė mus pasitempti mitybos srityje. Atrodė, jog maitinamės sveikai, tačiau radome įvairių spragų. Nuo šiol pusryčiams visuomet renkamės grūdų košę su įvairiais vaisiais ar šviežiomis uogomis, baltus miltus pakeitėme į viso grūdo, baltąjį rafinuotą cukrų – į nerafinuotą. Taip pat beveik visiškai atsisakėme saldumynų. Vakarais, likus dviem valandoms iki miego, išjungiame visus ekranus – tai ramus laikas skaityti, vartyti knygeles, pavakarieniauti, šnekučiuotis. Melsva ekranų spinduliuojama šviesa slopina miego hormono melatonino išsiskyrimą. Jau nekalbu apie programų turinį – net ir specialios vaikams pritaikytos laidelės kaip reikiant įaudrina dar itin jautrią mažųjų nervų sistemą.

Kas svarbiausia nėštumo metu, kokį gimdymo būdą rinkotės, ką manote apie vyro dalyvavimą gimdyme?

Nėštumo metu svarbiausia klausytis savo kūno ir minčių, stengtis, jog suptų kuo daugiau šviesos ir meilės. Ne veltui senovėje (dar iki šiol kai kuriose gentyse) besilaukiančias moteris saugodavo nuo piktų akių ar nužiūrėjimo. Taip pat svarbu tinkamai pasiruošti. Ir ne tik išmokti keisti sauskelnes ar žindyti – reikia ir emocinio pasiruošimo. Juk moteris virsta mama. Tai labai gražus, jautrus ir itin emocingas metas. Taip pat visoms besilaukiančioms patarčiau išmokti relaksacijos pratimų, būdų, padėsiančių gimdymo metu. Abejoju, ar įmanoma gimdyti besijuokiant, tačiau galima suvaldyti skausmą.

Manau, kad vyras gimdant gali ir padėti, ir trukdyti. Jei jis yra tiesiog įstumiamas į gimdyklą, nieko gero. Gimdymą vyrui sunku suvokti, todėl nežinantis, kaip ir kas tuo metu vyksta, bus pasimetęs. Geriausia, kai pora apsilanko specialiuose užsiėmimuose, kuriuose su gimdymo procesu yra supažindinama ne tik moteris, bet ir vyras. Tuomet jis gali tapti nepakeičiamu pagalbininku. Savo vyro neverčiau dalyvauti gimdyme – jis pats tai pasirinko. Jo buvimas teikė drąsos, jaučiausi ne vieniša, o pagalba po gimdymo buvo neįkainojama. Rūpinomės savo naujagime abu – tai išties nuostabu! Tegaliu įsivaizduoti, kaip sunku buvo mūsų mamoms, kurios viską turėjo atlaikyti vienos.

Kaip sekasi derinti motinystės rūpesčius su daug laiko reikalaujančia darbine veikla? Juk abiejų darbai tikrai įtempti.

Sunku, bet mes stengiamės išnaudoti net menkiausią progą – sėdame ant dviračių ar į automobilį, surengiame neplanuotą išvyką, mėgstame susitikti su bičiuliais, o kartais tiesiog mėgaujamės ilgais rytais ir iki pietų neišsliuogiame iš pižamų.

 Į ką patartumėte atkreipti dėmesį tėveliams, artėjant vasaros atostogoms ir drauge su vaikais besimėgaujant šiltojo meto malonumais?

Pirmiausia, į apsaugą nuo saulės, kurios malonumais labai svarbu mėgautis atsargiai. Mažylių oda itin jautri saulei, o žalingas UV spindulių poveikis sumuojasi – per žiemą jis neišnyksta, kaupiasi metus, o peržengus leistiną slenkstį, pradeda formuotis įvairios odos ligos, iš jų nuožmiausia – melanoma. Kažkodėl įrudęs mažylis atrodo sveikesnis už blyškesnės odos savininką, tačiau tai – mitas. Kremą nuo saulės būtina parinkti kruopščiai – jis turi būti neorganinis, be vitamino A (retinilio palmitato), parabenų, kvapiųjų medžiagų, PABA (paraaminobenzoinės rūgšties), aliuminio,oksibenzono.

 Juo netepkite jaunesnio nei 6 mėn. mažylio. Iš naujo ištepti kūnelį reikėtų pasimaudžius arba praėjus 2 val. po paskutinio tepimosi. Neabejotinai reikalinga kepuraitė, idealiausia, kad ji dengtų ir kakliuką – jis gana dažnai nukenčia labiausiai. Taip pat derėtų drabužėliais pridengti pečius ir pakinklius. Saulės venkite didžiausio jos aktyvumo valandomis – nuo 10 iki 15 val. Nuolatos pasiūlykite vaikeliui atsigerti, taip pat nepamirškite skysčių ir patys. Troškulį geriausiai numalšina paprasčiausias vanduo.

Neužkandžiaukite gatvėje ruošiamu maistu, o vaisius ir daržoves gerai nuplaukite. Taip pat būkite budrūs dėl erkių – maži, bet pikti vabzdžiai grobio tyko ne tik miškuose ar brūzgynuose, bet ir miesto parkeliuose.

 Kokia Jūsų šeimos vasara su dukrele?

Darbinga – negalėsime džiaugtis ilgesnėmis atostogomis, tačiau tikimės pailsėti rudeniop.

 

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Asmeninio archyvo ir fotografės Eurikos Balčiūtės („Pienės Pūkas Photography“) nuotraukos

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą


*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>

Facebook