Mėgstamas mamos darbas – atrastas iš meilės sūnui

Prieš gimstant sūneliui Renata dirbo kosmetikos įmonėje ir nė nenutuokė, kad netrukus ji imsis tokios veiklos, apie kurią neturi jokio supratimo. Vadybos ir administravimo mokslus baigusi moteris vieną dieną ėmė kurti ir siūti vaikiškus drabužėlius. Idėja gimė iš begalinio noro puošti sūnelį gražiausiais įvairiaspalviais rūbeliais. Renatai patikę vaikiški drabužėliai pasirodė pernelyg brangūs, tad kodėl gi nepasiuvus pačiai, kai vaikelis miega? Nusipirko siuvimo mašiną ir per kiekvieną mažylio miegelį vis prie jos sėsdavo. Pusės metukų Jorį mama išpuošė nuotaikingais kiškučių, peliukų, nykštukų kostiumėliais ir kitokiomis grožybėmis. Dabar Joriui jau treji, o mama Renata Paulauskienė mielai siuva drabužėlius net tik sūneliui, bet ir kitiems vaikučiams, kurių mamos suranda ją per feisbuką.

Kaip sekėsi niekada nesiuvusiai pradėti, juk reikia ir lekalus mokėti pasidaryti, ir siūlės turi būti lygios? Ištisas mokslas! Kaip įgudote, jog siuvate ne tik savo vaikui, bet ir kitiems?

Pradžia buvo sunki, nemaniau, kad siūti yra taip sudėtinga. Pirmasis drabužėlis buvo kombinezoniukas su užtrauktuku. Ilgai vargau su juo, bet užsispyriau ir pasiuvau. Labai savim didžiavausi, nors siūlės buvo kreivos, užtrauktukas bangavosi, bet drabužėlis širdžiai mielas, nes pasiūtas su meile sūnui. Tada net nežinojau, kas tie lekalai, persibraižydavau pagal kitus rūbelius. Naktimis sėdėjau internete ir ieškojau informacijos apie siuvimą, brėžinius, skaičiau knygas. Dažnai klausdavau močiutės, buvusios siuvėjos, patarimo. Atidžiai studijavau kiekvieną pirktą rūbelį, o tiesios siūlės atsirado su praktika. Labai padėjo mokymasis iš savo klaidų – mano siuviniai vis tobulėjo, o vaiko spintoje mažėjo pirktinių rūbelių.

Draugės, pamačiusios tokius smagius mano mažylio rūbelius, pradėjo prašyti, kad ir jų vaikučiams pasiūčiau. Mane labai palaikė sesė, ji ir paskatino siūti kitiems vaikams. Tada prireikė savo rūbelius kažkaip pavadinti. Ilgai galvojau, norėjau, kad pavadinime atsispindėtų mano įkvėpėjas – sūnus. Taip ir gimė MANO MŪZA, nes siūti ėmiausi dėl Jorio. Po pirmųjų parduotų rūbelių išgirdau daug pagyrų, gražių žodžių, kurie pastūmėjo judėti pirmyn.

Ar dabar drabužėlius siuvate pati? Ar turite įsirengusi siuvyklėlę?

Visus rūbelius kuriu ir siuvu pati. Stengiuosi nekopijuoti ir sugalvoti kažką savo, kruopščiai apmąstau kiekvieną detalę. Kartais mamytės atsiunčia rūbelių nuotraukas, norėdamos, kad pasiūčiau tokius pačius, tačiau atsisakau.  Kai pradėjau siūti kitiems mažyliams, vyras padėjo namuose įsirengti siuvimo kampelį. Darbų vis daugėja, todėl vietos jau trūksta. Apie savo siuvyklėlę kol kas tik svajoju, o kai tik mažylis paaugs, manau, kad šią svajonę įgyvendinsiu.

Ar sunki buvo pradžia, kai ėmėte siūlyti drabužėlius kitoms mamytėms, juk reikėjo investicijų?

Kitiems vaikučiams siuvu jau pustrečių metų, tačiau tai dar tik verslo pradžia. Viską, ką uždirbau pirmaisiais metais, investavau į priemones darbui. Tik dabar pradedu gauti pelną, bet iš jo nepragyvenčiau be vyro pagalbos. Sūnus dar mažas, todėl negaliu darbui skirti tiek laiko, kiek norėčiau. Kai Joris grįžta iš darželio, visi mano darbai baigiasi, net su klientėmis neleidžia bendrauti – atima telefoną arba pradeda isterikuoti, reikalaudamas dėmesio. O jei sūnelis  suserga, darbai atsideda savaitei ir ilgiau.

Iš kokių audinių siuvate? Bendraujate su kitomis mamomis, kas joms svarbiausia renkantis rūbelius?

Visada sūnų rengiau patogiais rūbeliais. Nuo gimimo jis labai judrus, todėl buvo labai svarbu, kad rūbeliai jo nevaržytų. Džinsus Joris buvo apsivilkęs gal du kartus. Jam taip nepatiko, kad dabar jų niekaip neįsiūlysi. Ir prieš marškinukus protestuoja. Todėl teko pasukti galvą, kaip sukurti ne tik patogius, bet ir puošnius rūbelius, kad tiktų ir šventei, ir darželiui. Sūnus pats pasirenka, iš kokių audinių  rūbelius nori dėvėti, o kitokių net ir nesimatuoja.

Siuvu tik iš trikotažo, kuris leidžia mažyliams jaustis laisvai. Labai svarbi ir audinio sudėtis, kad jame būtų tik medvilnė ir elastanas. Jorio oda labai jautri, turėjome problemų dėl alergijų, o tokių drabužėlių,  kuriais  negalėčiau aprengti savo sūnaus, nesiuvu. Audinius atsirinkau jau prieš dvejus metus, keičiasi tik spalvų paletė. Jie nesiburbuliuoja ir spalvytė neišblunka. Siuvu tik iš sertifikuotų audinių, kurie geriausi mažylių rūbeliams. Kitos mamytės taip pat nori praktiškumo ir patogumo.

Kaip gimsta modelių, detalių idėjos? Juk reikia įtikti ir mažiesiems vartotojams. Kaip nuspėjate, ar mielai rengsis vienu ar kitu drabužėliu berniukai ir mergaitės?

Idėjos ateina  savaime. Man vaikystė asocijuojasi su žaismingumu ir ryškiomis spalvomis. Todėl kuriu  žaismingus, spalvingus rūbelius, skirtingus negu suaugusiųjų. Gal todėl ir nesiuvu suaugusiesiems, nes pritrūkčiau žaismingumo. Sau negaliu pasisiūti nė paprastos suknelės.

Mano drabužėlių kritikas – Joris. Jei kostiumėlis patinka jam, drąsiai galiu siūlyti ir kitoms mamytėms. Maniškiui  būtinai reikalingos kišenės – savo smulkmenoms susidėti, jų turi būti visur – ir kelnėse, ir džemperiuose. Mergaitės išrankesnės, labiau mėgsta sukneles, kurios būtinai pūstos arba gražiai sukasi.

Pagrindinį ekspertą jau turite, gal greitai jis bus ir pagalbininkas?

Kartą bandžiau siūti su mažuoju padėjėju. Jis tuo metu sirgo, o man būtinai reikėjo pabaigti kostiumėlį. Maniau, mažasis užsiims savo žaidimais arba stebės, tačiau jis tuojau pat ėmėsi padėti – su žirklėmis kelnėse iškirpo didžiulę skylę ir labai didžiavosi savo darbu. Nuo tada nebebandau dirbti drauge.

Gal sūnelis turi mėgstamiausią drabužėlį?

Joris labai reiklus savo aprangai, mėgsta tik žalią spalvą. Jeigu noriu jį aprengti kitokios spalvos rūbeliu, tenka ilgai derėtis. Jam viskas turi būti žalia – nuo kojinaičių iki kepurės, net Jorio lova žalios spalvos. Todėl beveik visi jo rūbeliai bent su žaliomis detalėmis.

Gal šis verslas užsiėmimas, kol auginate sūnų, ar ketinate grįžti į ankstesnę darbovietę?

Kai sūnui suėjo dveji, teko apsispręsti – grįžti į darbą ar tęsti savo mėgstamą veiklą. Žinoma, buvo labai baisu, ar sugebėsiu, tačiau tikėjau, kad kai dirbi su meile, būtinai pavyks. Esu be galo laiminga visą dieną kurdama ir siūdama. Visada svajojau apie darbą kaip malonų užsiėmimą, todėl ilgai nedvejodama pasirinkau siuvimą. Apsispręsti padėjo ir vyro palaikymas. Kol sūnus mažas, siuvu tik ikimokyklinio amžiaus mažyliams, bet kai jis paūgės, planuoju plėstis, susikurti internetinę svetainę.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

*

Facebook