Neišnešiotuko maitinimas

Neišnešiotas naujagimis-žindymas ir meilėNeišnešiotais naujagimiais vadinami gerokai anksčiau numatyto termino –  iki 37 nėštumo savaitės, gimę kūdikiai. Dar neišnešiotukai skirstomi pagal jų kūno masę gimus. Visi gimę lengvesni negu 2500 g vadinami mažo gimimo svorio naujagimiais, o tarp jų dar būna labai mažo gimimo svorio (nuo 1000 g iki 1500 g) ir ypatingai mažo gimimo svorio (mažiau negu 1000 g) naujagimių.

Ypatingieji mažuliai

Tarp didesnių neišnešiotukų būna tokių, kurie yra pajėgūs žįsti vos gimę, o mažesniems tenka šiltai apsaugotiems pagyventi inkubatoriuje. Jeigu kūdikis gimsta labai mažas, jam gali tekti pasilikti ligoninėje mėnesį ar ilgiau.  Iš pradžių jis tikriausiai bus maitinamas per zondą – lankstų elastingą vamzdelį, įvestą pro nosį į skrandį ar net dar toliau – į žarnyną. O pačių mažiausiųjų maitinimas įprastai prasideda specialių tirpalų su augimui ir energijai būtinomis medžiagomis tiekimu tiesiai į kraują, taigi lašinant juos į veną.

Dar negimęs kūdikis jau treniruojasi gyventi po gimimo. Septynioliktą gestacijos savaitę pasireiškia pirmieji rijimo judesiai. Žindimo refleksas atsiranda 24 gestacinio amžiaus savaitę – nuo tada echoskopuotojai gali gimdos gyventoją „pagauti“ čiulpiant savo nykštį. Tačiau tik tarp 30 ir 32 savaičių rijimas ir žindimas susiderina su kvėpavimu. Štai nuo tada neišnešiotą naujagimį galima atsargiai pradėti maitinti per burną.

Gamtiškasis neišnešiotukų maistas

Gerokai anksčiau gimusių kūdikių medžiagų apykaita santykinai labiau orientuota į kūno augimą, o ne į jo energingą veiklą. Todėl neišnešioto naujagimio mamos piene yra daugiau baltymų negu išnešioto kūdikio motinos piene. O labai anksti gimusiems neišnešiotukams baltymų reikia dar daugiau, kad jų augimas prilygtų to gestacinio amžiaus vaikelio augimui gimdoje.

Labai mažiems neišnešiotukams, gimusiems daugiau kaip du mėnesius prieš numatytą terminą, motinos pieną gali reikėti papildyti baltymais, vitaminais ir mineralais. Idealus papildas yra paruošiamas iš moterų – donorių pieno, atskiriant grietinės ir baltymų frakcijas ir sumažinant laktozės koncentraciją. Dažniausiai tam naudojamas riebesnis „galinis“ pienas. Šis natūralus, absoliučiai iš moterų pieno pagamintas produktas patenkina didesnius neišnešiotukų  baltymų ir energijos poreikius taip, kad kūno masės augimas būtų panašus į augimo tempą gimdoje.

Specialūs papildai

Neišnešioto naujagimio kaulų demineralizacijos (minkštėjimo) profilaktikai papildomai skiriama kalcio ir fosforo. Rekomenduojamos profilaktinės 400 veikimo vienetų D vitamino normos paprastai pakanka žindomiems mažo gimimo svorio naujagimiams saulėtuoju metų laiku, jeigu mama kasdien pabūna lauke. O žiemą žindomiems neišnešiotukams gydytojai paskiria didesnes šio vitamino dozes.

Alternatyva savos motinos pieno „pastiprinimui“ iš donorinio pieno pagamintais papildais (jei neturima) yra specialūs fabrikiniai preparatai. Jie papildo motinos pieną baltymais, kalciu, fosforu ir vitaminais. Dirbtinių papildų paprastai nebereikia daugiau kaip 1500 gramų sveriantiems neišnešiotukams (tiek paprastai sveria maždaug 32 gestacijos savaičių kūdikiai), jeigu jie gauna pakankamai savo mamos pieno.

Jokių papildų kūdikiui neduodama ilgiau negu būtina, nes tuomet jie taptų savotiškais skiedikliais visų tų labai vertingų specialių ir unikalių elementų, kuriuos teikia motinos pienas.

Priešlaikinio pieno antiinfekcinės vertybės

Neišnešiotų naujagimių imuninė sistema dar labai nesubrendusi. Nuo infekcijų saugančios motinos pieno savybės yra, ko gero, pagrindinė paskata stengtis aprūpinti motinos pienu virusinėms ir bakterinėms ligoms labai imlius neišnešiotus naujagimius.

Neišnešiotukų motinų priešpienis turi net didesnį apsaugos nuo infekcijų potencialą negu laiku pagimdžiusių motinų priešpienis. Vidutinės imunoglobulino A, lizocimo ir laktoferino koncentracijos yra gerokai didesnės negu laiku gimdžiusių motinų priešpienyje. Visų ląstelių, gebančių veikti kaip naikinančios į organizmą patekusius svetimkūnius (fagocitai) ir sunaikinti ligų sukėlėjus  – makrofagų, limfocitų ir neutrofilų, priešlaikiniame  priešpienyje taip pat būna gerokai daugiau.

Geriausiai nuo infekcijos saugo šviežias mamos pienas. Nors donorinis pienas turi būti pasterizuotas ir tai nužudo prieš infekciją galinčias kovoti gyvas ląsteles, tačiau tai yra geriausia alternatyva, jeigu motina stokoja savo pačios pieno.

Pasiruošimas žindymo pradžiai

Jeigu kūdikis dar negali žįsti ir turi būti maitinamas per zondą, bet koks jo motinos pieno kiekis (nors ir gautas kartu su donoriniu pienu ar mišiniu) jam bus labai naudingas. Mamai vertėtų pradėti reguliariai ištraukti savo pieną kaip įmanoma anksčiau. Verta naudotis geru pientraukiu, ypač tinka elektrinis aparatas su dviem antgaliais, kuriuo galima traukti pieną iškart iš abiejų krūtų.

Labai mažiems neišnešiotukams, kurie dar maitinami per į skrandį ar žarnyną nuleistą zondą, tuo pačiu būdu sumaitinamas ir rankomis ar pientraukiu ištrauktas motinos pienas. Susireguliavus rijimo ir kvėpavimo judesių koordinacijai, pamažu, pradedant nuo vieno lašelio, maistas jau duodamas ir per burną. Tai galima padaryti pipete arba mažu švirkštu. O geriausia leisti pačiam kūdikiui iš krūties išspaustus pieno lašus nulaižyti tiesiai nuo mamos spenelio.

Dar pasitaiko, jog neišnešiotukų palatose paskatinti kūdikių norą žįsti naudojami čiulptukai – tuštukai ir buteliukai su čiulptukais. Tačiau tai nėra geriausi būdai pratinti kūdikį žįsti.  Tuštuką kūdikis burnoje laiko beveik sučiaupęs lūpas ir sukandęs dantenas, todėl gali neįprasti (arba atprasti) pakankamai plačiai išsižioti ir glaudžiamas prie krūties.

Geresni būdai

Ir neišnešiotą naujagimį išmokyti žįsti galima (ir geriau) visai be čiulptukų ir buteliukų. Patikrinti, ar neišnešiotukas jau subrendo jo pratinimui žįsti, daug labiau negu čiulptukas tinka vienas mamos pirštų. Pasirenkamas tas, kuris labiausiai atitinka kūdikio burnos dydį. Pirštas labiau negu čiulptukas savo forma atitinka kūdikio burnoje ištįstančią apžiotą krūties dalį. Todėl pirštas labiau tinka neišnešiotukui raminti ir žindimo judesiams ugdyti, kol jis dar maitinamas per zondą.

Paskui, jeigu kūdikis dėl kokių nors priežasčių vis dar nežinda krūties pats, ištrauktą motinos pieną mažulis gali gerti iš mažo puodelio ar taurelės –  kūdikis siurbia skystį nuo prie apatinės lūpos priglausto indelio krašto, jei pats nori.

Kai jau glaudžiamas prie krūties naujagimis ar didesnis kūdikis nenoriai ar labai vangiai žinda, ypač jeigu krūtyje pieno dar yra mažai, rekomenduojama pasinaudoti specialiu prietaisu – žindymo papildikliu (dar vadinamu papildoma maitinimo sistema). Šio būdo esmė tokia, jog krūtį apžiojusiam kūdikiui pienas (ištrauktas mamos ar donorinis) arba mišinys tiekiamas į burną šalia spenelio įvestu elastingu vamzdeliu iš rezervuaro, pakabinto ant mamos kaklo ar laikomo rankoje. Taip kūdikis gauna maisto ir būdamas prie krūties skatina gausesnę pieno gamybą joje. Tą patį prietaisą galima panaudoti maitinant visai atsisakantį glaustis prie krūties ar laikinai negalintį jos žįsti kūdikį. Tada papildiklio vamzdelis įvedamas į kūdikio burną kartu su mamos pirštu (taip pat pritvirtintas, kad neslankiotų). Tai vadinama „maitinimu pirštu“.

Pirmosios žindymo pamokos

Mokytis ir treniruotis žįsti krūtį neišnešiotukas galėtų pradėti jau tada, kai jis dar negali saugiai ryti, t.y. kai dar nesuderinta žindimo, rijimo ir kvėpavimo koordinacija. Todėl geriau tokiems kūdikiams leisti žįsti „ištuštintą“ krūtį zondinio maitinimo laikotarpiu. Kai kūdikis bręsta ir rijimas pradeda derintis su žindimu, nebereikia ištraukti pieno iš krūties „tuščiai“ – prieš glaudžiant prie jos kūdikį, nes iš krūties ištekantį pieną kūdikis jau gali sėkmingai nuryti.

Mokant kūdikį priglusti prie krūties ir žįsti ją reikia kantrybės ir atkaklumo. Pradžioje kūdikis gal tik palies lūpomis ir palaižys spenelį. Tai bus mokymosi patirtis abiem. Švelniai įdėkite spenelį į kūdikio burną, tačiau neprievartaukite, jeigu kūdikis šįkart dar jo nežįs. Gal kitą kartą pavyks geriau. Kaip ir visiems žindomiems kūdikiams, taip ir neišnešiotukams labai svarbu gerai priglusti prie krūties, kad mažulis burna apžiotų ne tik spenelį, bet ir kuo daugiau aplinkinio tamsesniojo laukelio – aureolės.

Neišnešiotas kūdikis nėra labai stiprus ir geba kaskart žįsti ne ilgiau kaip po kelias sekundes. Paspartinti pieno tekėjimą į kūdikio burną galima pamasažuojant krūtį ranka link spenelio. Gausesnę pieno gamybą skatina ir po žindymų tęsiami pieno ištraukimai.

„Kengūriška“ globa

Dar labai nesubrendusiems neišnešiotukams reikalinga nuolatinė šilta aplinka. Tai dažniausiai nurodoma jų laikymo inkubatoriuje priežastis. Tačiau kiekvienas neišnešiotukas taip pat yra žmogus, kuriam nejudri vienatvė yra didelė kančia, provokuojanti instinktyvų prapulties (kad yra paliktas) suvokimą ir refleksišką streso hormonų gausų išsiskyrimą. Streso ištiktas organizmas baugščiai sustingsta „užsidarydamas savyje“ lėtam išgyvenimui: sulėtėja kraujotaka (todėl atskirtą nuo motinos vaiką reikia šildyti dirbtinai), virškinimas, augimas ir pasaulio pažinimas.

„Laukinių“ genčių moterys naujagimius ir kūdikius nuolat visur nešiojasi su savimi – ant rankų bei paguldytus arba pasodintus į pasirištas juostas. Tarsi kengūros, savo jauniklius nešiojančios sterblėje ant pilvo. Nusižiūrėjus į šį gamtoje gyvenančių žmonių elgesį, ir po civilizuotąjį pasaulį išplito naujas neišnešiotukų auginimo būdas, pavadintas „kengūriška globa“.

Mama „kengūra“ laiko vaikelį plikutį paguldytą ant savo nuogos krūtinės (oda –  prie odos), kūneliu vertikaliai tarp krūtų, o galvelė būna šonu (ausimi) prigludusi toje vietoje, kur kūdikis geriausiai girdi savo gimdytojos širdies plakimą. Vaiko kūnelis jaukiai slepiasi po mamos marškiniais ir (jei to nepakanka) po lengva juos abu kartu (vaiką ir mamą) dengiančia antklode (kai gulite) ar dar sluoksniu kitu šiltesnių mamos drabužių (kai vaikštote). Refleksiškai suintensyvėjusi mamos poodinė kraujotaka toje vietoje, kur liečiasi kūdikis, veikia kaip labai jautrus natūralus šildytuvas.

Nuolat mamos glaudžiamas vaikelis jaučiasi saugus, dingsta baimė. Judesiai kartu su mama, jai kvėpuojant ir ypač vaikštant, jos kūno šiluma, kvapas ir pažįstami širdies bei kvėpavimo garsai tarsi sugrąžina per anksti gimusį kūdikį į “gimdą su vaizdu”.

Pieno kvapas sužadina praalkusio kūdikio refleksą ieškoti greta esančio spenelio ir optimaliai skatina kūdikio aktyvumą prie krūties. Oda – prie odos sąlytis ir spenelio receptorių dirginimas kūdikiui žindant stimuliuoja mažylio poreikius atitinkančią pieno gamybą motinos krūtyse.

Visiems labiausiai reikia… meilės!

Visada, ir ligoninėje, ir vėliau, jau namie, kiek tik įmanoma lieskite, glostykite savo kūdikį ir jį kalbinkite. Mažas žmogutis tada jaučiasi saugus ir laimingas. Atsipalaiduoja kūno ir judesių vystymąsi skatinančios medžiagos, kurių rezervuarą gausiai papildo augimo hormonaimotinos pieno.

Žindančios mamos įprastai savo kūdikius liečia dažniau negu tai daro mišinukais maitinančių mažylių mamos. Ir taip yra ne todėl, kad iš buteliuko maitinančios mamos visai nenorėtų paglostyti savo vaikų. Tačiau tuomet, kai žindomas kūdikis yra tinkamai priglaudžiamas prie krūtinės, jo mama jau nebesuvaldomai instinktyviai siekia paglostyti vaikelį dar ir dar. Ne veltui žindymo metu iš mamos hipofizio į jos kraują (proporcingai žindymo dažnumui ir trukmei) išsiskiriantys prolaktinas ir oksitocinas vadinami „meilės hormonais“.

*  *  *  

Ištrauka iš Kazimiero Vitkausko knygos „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook