Pasaka vaikams „Stebuklinga Spanguolė“

Knyga vaikui Stebuklinga spanguolėĮ vaikų bibliotekas grįžta leidyklos „Tyto alba“ išleista Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“. Knyga iliustruota autorės piešiniais

Čia atgyja gamta, jos kuždesys įgyja regimą kūną, girdimą balsą paukščių sparnais, gėlių vainikais pasipuošusiuose veikėjuose. Jie gyvena kvepiančių čiobrelių kilimais apklotose pilyse, vėjuotame gamtos būtybių balse ir, svarbiausia, Lietuvos rubinais – spanguolėmis, nusėtame raiste.

Spanguolė kūrinyje yra visur, ji atveria ir užbaigia jo siužetą. Paragavęs stebuklingos spanguolės, pagrindinis herojus Algiukas pakliūva į Lietuvos motinos gamtos karalystę, kurioje sutinka žvėrių, paukščių, augalų, vėjo, vandens, ugnies galiomis apdovanotų fantastinių veikėjų. Kūrinyje kalbama apie žmogaus ir gamtos draugystę. Draugystei, buvimui kartu reikalingas pokalbis, gebėjimas matyti vienam kitą, todėl pasakoje gamta yra sužmoginama, o žmogus sugamtinamas.

Ištrauka iš knygos

Tai atsitiko visai visai neseniai – praėjusį rudenį. Vieną savaitgalį Algiukas su mama ir tėveliu nuvažiavo į kaimą. Kaimas jaukiai susiraitęs kiūtojo prie pat Čepkelių raisto. O tame kaime, obuoliais ir ramunėlėm kvepiančioje troboje, gyveno Algiuko senelis ir senelė. Tu tikriausiai žinai, kad rudenį Čepkelių raiste prisirpsta daugybė spanguolių? Algiuko mamai buvo didžiausias džiaugsmas tas spanguoles rinkti ir virti iš jų uogienes, spausti sultis ar, apvoliojus jas cukraus pudroje, daryti gardžius saldainėlius. Algis baisiausiai mėgo tuos visus spanguolinius skanėstus, ypač spanguolių kisielių, bet uogauti jam nepatiko. Ir visai ne todėl, kad buvo koks tinginys ar ištižėlis. Ne! Algiukas žinojo vieną paslaptį!

Paklausyk: liulantis, banguojantis žalsvai gelsvas raisto paviršius, sidabrinėm samanom apkaišytas, auksinėm žolėm ataustas, smaragdiniais lapų nėriniais padabintas, spanguolių rubinais nužertas, pasirodo, yra… Karalienės apsiaustas. Taip, taip – Karalienės apsiaustas! Ir jei ilgai ilgai eitum – prieitum pačią Karalienę Milžinę! Tokią nuostabiai gražią, žydraplaukę, vaivorykštėm karūnuota galva dangų remiančią. Tik, nelaimė, toji Karalienė Milžinė pajudėti negali, nes daugybė medžių jos puošnųjį apsiaustą prie žemės prismeigė! Kregždutės, zylės, kukučiai, bukučiai, kalviukai ir kiti paukštyčiai, kur kokią uogelę, trupinėlį ar pyrago gabalėlį nutvėrę, neša Karalienei Milžinei ir deda į burną. Todėl Karalienė Milžinė nemiršta iš bado. O jei numirtų – baisu pagalvoti, kas dėtųsi, kaip ji kristų negyva, laužydama medžius, draskydama paukščių lizdus, užversdama žvėrelių urvelius, gūžtas, guolius, olas… Oi – geriau nė negalvoti! Vasarą, viešėdamas pas senelius, Algiukas nešdavo į lesyklą didžiulius dar karšto aguoniečio, meduolio, varškinių sausainėlių, duonos su sviestu ir net šokolado gabalus. O paukšteliai kaipmat viską sumaitindavo Karalienei Milžinei. Nes kamgi vasarą ar rudenį paukšteliams tie žmonių valgiai reikalingi, kai yra devynios galybės muselių, kirminėlių, vabalėlių, uogelių?.. O kvailosios šarkos kur pastvėrusios vilkdavo Karalienei Milžinei visokius žmonių papuošalus: geltono, raudono, mėlyno stiklo karolius, blizgančias grandinėles, žibančius medalionus, mažučiukus žiedelius. Tikrai – juokingos tos šarkos! Ką gi veiks Karalienė Milžinė su tokiais menkučiais žmonių papuošalais? Juk ji sau galvą vaivorykštėm juosia, baltais, rožiniais, auksiniais plunksniniais debesimis kaišo, lietaus lašų brangakmenius į mėlynus plaukus įsipina, vietoj auskarų po žaibo zigzagą pasikabina… O Nakties Šventei dar ir žvaigždžių karoliais, mėnulio karūna pasidabina! Varnos ir krankliai praneša Karalienei Milžinei visokius paslaptingus, keistus, svarbius ir nesvarbius atsitikimus, įdomybes, juokus, liūdnybes ir baisybes, kurių žmonės per savo skubėjimą ir rūpesčius nė nepastebi…

Staiga kažkas tvykstelėjo, blykstelėjo Algiukui tiesiai į akis. Berniukas apsidairė ieškodamas, koks gi čia padauža už krūmo pasislėpęs saulės zuikučius laido. Bet aplinkui nesimatė jokio krūmo, jokio padaužos, net jokios veidrodžio šukelės. Dar sykį tvykstelėjo, blykstelėjo, ir Algiukas pamatė, kad saulės šviesoje žaižaruoja milžiniška spanguolė. Berniukas net pritūpė prie uogos – taip ji gražiai švytėjo! Kalbėjau, kalbėjau, o kodėl Algiukas spanguolių rinkti nemėgo, užmiršau pasakyti! Ogi todėl, kad nenorėjo, nedrįso brangakmenių nuo prašmatniojo Karalienės Milžinės apsiausto plėšti. Bet šita uoga buvo ypatinga. Kai ji trečiąsyk įžūliai, padaužiškai blykstelėjo Algiukui į akis, tas neištvėrė – capt ir nuskynė. Šast –  įsimetė burnon. Perkando. Fui, kokia rūgštybė – net užsimerkė! O kai atsimerkė, išvydo priešais save labai keistą berniuką. Jam ant galvos vietoj plaukų plastėjo daugybė mėlynų drugelių, o akytės buvo ryškiai oranžinės ir – visai nemirksėjo. Šiaip tas berniukas niekuo nesiskyrė nuo Algiuko klasės ar kiemo draugų. Buvo apsivilkęs mėlynu jūreivišku kostiumėliu (apie tokį Algiukas jau seniai svajojo) ir visai draugiškai šypsojosi.

Jurga Ivanauskaitė. Stebuklinga spanguolė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 79 p.

Jurga Ivanauskaitė (1961–2007) – prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė. Žinoma ir mylima daugybės knygų autorė 2005-aisiais apdovanota Lietuvos nacionaline meno ir kultūros premija.

 

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

*

Facebook