Prisegtas liežuvis

Žindyme aktyviai dalyvauja du žmonės: mama ir kūdikis. Mama pieną pagamina, kūdikis jį pasiima. Tam, kad viskas vyktų sklandžiai, abu veikėjai savo darbą privalo atlikti gerai.

Svarbiausias darbininkas

Kūdikiui žindant, liežuvis yra pagrindinis, pats svarbiausias darbininkas. Būtent liežuvis stumia ir traukia pieną iš motinos krūties į burną. Tarsi ją melžtų. Kad tinkamai atliktų savo pareigą, liežuvis turi išsitiesti burnos dugnu tolyn į priekį ir, palindęs po apžiotu speneliu ir areole, savo raumenų banguojančiais judesiais, slenkančiais nuo liežuvio galo link šaknies, lyg voleliu stumti pieną iš krūties į burną (1 pav.).

Liežuvio darbas žindant nėra itin lengvas, todėl šis organas yra labai raumeningas. Paviršiuje liežuvį gaubia gleivinė. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis, jungiantis liežuvį su burnos dugnu. Normaliai pasaitėlis prasideda maždaug ties liežuvio viduriu ir yra pakankamai ilgas ir elastingas, kad leistų liežuviui ne tik laisvai judėti visoje burnos ertmėje, bet ir išlįsti gerokai į priekį už dantenų.

Trumpas pasaitėlis

Kartais pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Su tokiu, vaizdžiai tariant, prisegtu, liežuviu gimsta maždaug 3–4 procentai visų vaikų ir berniukams jis pasitaiko 1,5 – 2,6 kartų dažniau negu mergaitėms.

Per trumpas pasaitėlis laiko liežuvio galą pritrauktą prie burnos dugno. Glaudžiamas prie krūties, naujagimis ir prisegtą liežuvį siekia iškišti tolyn, tačiau jam nepavyksta. Pažabotas per trumpo pasaitėlio, liežuvis gali tik išsiriesti lanku aukštyn, pakildamas burnoje link gomurio. Prisegtą liežuvį galima atpažinti ir pagal būdingą širdies formą, kurią jis įgauna vaikui bandant liežuvio galą pakelti aukštyn.

Abiem atvejais burnoje vietos lieka per siaurai, kad kūdikis galėtų apžioti užtektinai daug krūties. Paprastai telpa tik spenelis. To nepakanka, kad kūdikis galėtų gerai išžįsti pieną, taigi lieka neprivalgęs. Tarp kūdikio dantenų patekęs spenelis yra ne tik spaudžiamas, trinamas ir maigomas, bet ir tempiamas burnoje susidariusio vakuumo, nes, negalėdamas išmelžti pieno liežuviu, kūdikis stengiasi jo gauti kitu būdu – siurbdamas. Nuo to spenelio oda paburksta ir lengvai įplyšta. Spenelis yra jautriausia krūties dalis, todėl ant jo atsiradusios žaizdelės būna labai skausmingos. O skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą latakėliais iš krūties gelmės link spenelio. Krūtyje gali susidaryti pieno sąstovis, gręsiantis guzais, pabrinkimu ar net uždegimu. Pats kūdikis – pieno vartotojas – dėl nuolatinio maisto stygiaus blogai auga ir silpsta, mažėja jo atsparumas ligoms, lėtėja judesių ir proto vystymasis.

Bėda ne visada didelė

Kai kuriems trumpą liežuvio pasaitėlį turintiems kūdikiams pavyksta visai neblogai žįsti. Daug priklauso nuo liežuvio pasaitėlio prisitvirtinimo prie burnos dugno vietos ir jo paties ilgio, elastingumo – gebėjimo išsitempti. Taip pat ir nuo mamos krūties ypatybių. Jeigu spenelis yra nedidelis, o krūtis už spenelio ganėtinai minkšta, kūdikis gali pajėgti jį gerai apžioti net ir su prisegtu liežuviu. Ir atvirkščiai, stangrią krūtį su dideliu speneliu gali nepavykti tinkamai apžioti net ir patį laisviausią liežuvio pasaitėlį turinčiam kūdikiui. Lengvais atvejais liežuvio pasaitėlis per pirmuosius gyvenimo metus tiek prasitampo, jog vėliau nebekelia jokių problemų. Tačiau žindomas naujagimis turi gauti maistą jau dabar, iškart po gimimo.

Gydymas

Jeigu kūdikiui dėl trumpo liežuvio pasaitėlio sunku žįsti, pirmiausia pamėginkite padėti jam patogiau prisiglausti ir apžioti burna daugiau krūties. Dažniausiai to pakanka. Ta-čiau jei pasaitėlis labai trumpas ir problemų nemažėja, gali prireikti liežuvį išlaisvinti chirurginiu būdu. Gydytojas paprasčiausiai įkerpa pasaitėlį, kad atpalaiduotų liežuvį ir leistų jam laisvai judėti. Nors operacija yra paprasta, pjūvis turi būti atliktas tiksliai, kad nebūtų pažeista liežuvio vena, nervas ar kiti anatominiai dariniai. Todėl pasaitėlio pakirpimui paprastai naudojamasi žirklėmis su bukais ar užapvalintais galais. Ir geriau, jeigu tuo užsiima specialistai.

Operacija trunka 1–2 sekundes. Kadangi pasaitėlyje beveik nėra kraujagyslių, paprastai nebūna jokio kraujavimo arba pasirodo tik lašelis ar du. Žaizdos siūti nereikia. Neprireikia ir nuskausminimo. Kūdikiai dažniausiai rėkia ne dėl skausmo pjūvio vietoje, o todėl, kad nepatenkinti priverstiniu laikymu pražiodžius.

Pagerėja greitai

Prie krūties mažąjį galima glausti ir leisti jam žįs¬ti iškar¬t po liežuvio pasaitėlio pakirpimo operacijos. Taip pat kūdikis greitai nusiramina po patirto nesmagumo. Daugumos kūdikių prigludimas prie krūties ir žindymo technika pasitaiso ir pagerėjimą mamos pastebi labai greitai. Nelieka spenelių skausmingumo žindant kūdikį, o ir pats kūdikis veiksmingiau žinda ir geriau pavalgo. Aišku, tais atvejais, kai liežuvį išlaisvinti uždelsiama, ir mamai ant spenelių jau būna žaizdų, visiškas komfortas žindant ateina pamažu ir spenelių skausmai nurimsta vėliau. Kartais prireikia laiko ir kol kūdikis įpranta normaliai žįsti.

Atidėlioti neverta

Paprastai kuo greičiau, išaiškinus problemą, ji išsprendžiama, t.y. išlaisvinamas prisegtas liežuvis, tuo mažiau užtrunka, kol kūdikis įgunda gerai priglusti ir veiksmingai žįsti po procedūros. Jeigu tai padaroma, kai kūdikis jau būna kelių savaičių ar mėnesių amžiaus, tada prireikia ir daugiau laiko, kol jis atpranta nuo ydingo elgesio prie krūties ir įgunda gerai žįsti.

Trumpas liežuvio pasaitėlis gali pridaryti problemų ir vyresniems vaikams bei suaugusiesiems: apsunkina kramtomo maisto stumdymą burnoje, dantų valymą, žmogus negali net liežuviu iškrapštyti į nišą tarp dantų ir žando valgant patekusio maisto. Trikdomas ir kalbos vystymasis – nepavyksta ištarti kai kurių garsų, ypač č, r, š, ž. Be to, vaikui būna sunku laižyti, valgyti mėsą, o suaugus – ir bučiuotis. Trumpas pasaitėlis gali lemti netaisyklingą dantų vystymąsi. Pavyzdžiui, dėl liežuvio nuolatinio spaudimo į apatinius priekinius dantis gali formuotis jų atsikišimas ir blogas sąkandis.

Atidėlioti liežuvio išlaisvinimo ateičiai neverta ir todėl, kad naujagimiams ir mažiems kūdikiams liežuvio pasaitėlio pakirpimo operacija labai paprasta ir lengva (nes pasaitėlio plėvelė dar plona ir beveik neturi kraujagyslių), o vyresniems vaikams šios procedūros metu gali prireikti ir skausmą malšinančių vaistų suleisti, žaizdą susiūti, o kartais susidaro nepatogūs randai po liežuviu.

Be to, daugeliui vyresnių vaikų, ir ypač suaugusiųjų, pagerėjimas po vėlai atlikto liežuvio pasaitėlio pakirpimo būna tik dalinis ir pasiekiamas didelėmis papildomomis pastangomis. Ypač nelengvai ištaisomos kalbos artikuliacijos ydos. Kad išmoktų tinkamai valdyti išlaisvintą liežuvį, jiems po to dar reikia tęstinės logopedinės pagalbos, daugelio savaičių ar mėnesių pamokų ir treniruočių.

Pagalbos tenka paieškoti

Nors pasaitėlio pakirpimas dar naujagimystėje yra paprasta, saugi ir komplikacijų nesukelianti procedūra, kartais tenka paieškoti gydytojo, kuris sutiktų ir noriai imtųsi ją atlikti. Iki 19-ojo amžiaus, kūdikių pasaitėlių pakirpimas būdavo įprastas dalykas. Akušerės laikydavo vieną nagą ilgesnį ir specialiai paaštrintą, kad, pakišus pirštą naujagimiui po liežuviu, greitu judesiu pasaitėlį įpjautų ir išlaisvintų liežuvį.

Deja, ne visada, matyt, tai buvo atliekama labai higieniškai ir ne visada atidžiai apžiūrėjus, kartais visai be reikalo. Pasitaikydavo atvejų, kai aštriu nagu būdavo įbrėžiama per giliai ir iš sužeistos poliežuvinės venos stiprokai pakraujuodavo. Gąsdinančių gandų apie tai būta daugiau negu tikrų atsitikimų, tačiau daugelį gydytojų jie atbaidė nuo ryžto imtis tų procedūrų. Jie išsisukinėdavo, sakydami, jog nebus jokių problemų, kol nesueis 2–4 metai, kai prisegtas liežuvis pradės trukdyti kalbai vystytis ar vaikui mokytis groti fleita.

Be to, tai sutapo su maitinimo iš buteliuko eros piku, kai žindymas imtas laikyti praeities atgyvena. Čiulptukui niekada neskauda ir mišinių trūkumo nebūna, o čiulpiant iš buteliuko kūdikiui liežuvio iš burnos iškišti nereikia. Dabar, kai vėl vis daugiau kūdikių žindomi, naujagimių liežuvio pasaitėlio pakirpimas darosi taip pat aktualesnis. Iš tiesų šią operaciją privalu atlikti kuo anksčiau, vos tik pastebėjus, kad prisegtas liežuvis trukdo naujagimiui gerai žįsti. Motinos pienas ir žindymo teikiami privalumai kūdikiui ir motinai reikalingi jau nuo pirmųjų vaiko gyvenimo valandų, o ne kažkada, kai jam sukaks ketveri metai.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“
Naujausioji – šeštoji knygos laida (2019 m.) papildyta dviem skyriais: „Reino fenomenas spenelyje“ ir „Pieną gausinantys vaistai“.

garmastan

 

 

 

 

GARMASTAN
Krūtų spenelių tepalas

Žįsdamas krūtį mažylis ne tik pavalgo. Taip jis užmezga svarbų emocinį ryšį su mama. Artumas maitinimo metu raminamai veikia kūdikį, o mamai padeda geriau suprasti jo poreikius. Tik kol nauja mama išmoksta taisyklingai maitinti, kenčia jos speneliai. Todėl prieš ir po maitinimo rekomenduojama naudoti tepaliuką „Garmastan“.

 

 

 

 

 

 

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook