Genetinis detektyvas: kur veda kraujo ryšys

Vogti ŠokoladąTai romanas apie kraujo ryšius, kurie nepavaldūs kintantiems progresuojančios visuomenės pasirinkimams. Apie dalykus, kurie stebina, verčia nutilti, paklausyti ar bent jau pakraipyti galvą. Nėra ribos tarp balta ir juoda. Donorystė – tai sąmoningas pasirinkimas, skleidžiantis gėrį, suteikiantis viltį ir galimybę gyventi. Ar tiktai?

– Supranti, kartais kraujo ryšys nėra toks stiprus kaip sielų giminystė. Štai mes su tavimi susitikome pasaulyje ir tam nereikėjo gimti iš tos pačios motinos. Vienis. Mes visi jungiamės į tą patį vienį.

– Kaip tai žinoti?

– Pajusi.

– O jei suklysiu?

– Kelias atsiranda einant, o ne stovint vietoje.

 

Kraujo ryšys. Ar jis būtinas, kad jaustumeisi artimas? Ar iš tiesų kraujas šaukia? Visus?

Beka ilgisi sūnaus, kurio neturi teisės vadinti sūnumi.

Dylanas ieško sesers, kurios nėra matęs.

Laura myli savo šeimą, nors nė su vienu jos nariu nėra biologiškai susijusi.

Istorijos susipina, suartina ir supriešina, iškelia tokių klausimų, kurie daugumai skaitytojų nė nekiltų.

 

Viktorija Butautis „Vogti šokoladą“. Romano ištrauka

Kamaka laukė. Kai sūnus nubudo, ji sėdėjo verandoje, nugara į virtuvės langus. Ruda dėžė jau buvo tuščia, Dylanui nebereikėjo spėlioti, tik gyventi su paslaptimis, kurios virto faktais. Galva, pamiegojus vos trejetą valandų, skausmingai tvinkčiojo, ir reikėjo rasti palengvėjimą. O šis kartais apsireiškia paprastais pavidalais – tokiais, kaip kava ir sumuštinis su sūriu.

Iš pradžių jis mamos nepastebėjo, nes ji sėdėjo nejudėdama, susiliejusi su aplinka lyg verandos baldas.

– Mama, – išsprūdo jam tyliai. Sekundei sustingo, bet greit pasiryžo: čiupo lėkštę su maistu ir sparčiais žingsniais nudundėjo į verandą.

– Mama.

Kamaka nusišypsojo:

– Laukiau tavęs, bet vis tiek… – ji nutilo, lyg nusprendusi, kad beišsprūstantis žodis bus netinkamas. – Vis tiek nustebau.

– Nori kavos?

Užpylė puodelyje, net neklausęs, kaip ji geria. Prigriebė kartu ir pieno, nors pats kavą mėgo stiprią ir be nieko.

– Skanaus, sūnau, – pasakė moteris, lyg duodama leidimą pusryčiauti.

Jis nesipriešino, valgė godžiai, per skubėjimą trupindamas.

– Kiek valandų? – paklausė nei iš šio, nei iš to, baigęs kramtyti.

Kamaka pasuko įdėmias rudas akis:

– Dvylika, gal jau po dvylikos.

Dylanas irgi žiūrėjo į ją. Kiek patylėjęs jis paprastai pasakė:

– Perskaičiau jas. Ačiū.

Mamos akys nusišypsojo, ir sūnus pastebėjo raukšleles, susimetančias jų šonuose. Stori juodi moters plaukai buvo surišti į tvirtą kuodą – jai tiko, tokią mamą Dylanas dažniausiai ir įsivaizdavo.

– Mama, kodėl nepasakėte man anksčiau? Tiek apie jūsų pastangas susilaukti vaikų, apie mane ir mano pradžią, tiek apie… apie jas? – pats to nenorėdamas Dylanas nuleido akis į puoduką rankose.

Ji tebežiūrėjo į sūnų ir jos žvilgsnis nepakito.

– Turėjai būti pasiruošęs, mano mielas berniuk.

Tie žodžiai, tas kreipinys „mano mielas berniuk“ palietė giliai giliai, ir pažabotos emocijos vėl ištrūko iš pančių. Dylanas staigiai pakėlė akis ir net palinko į priekį, trokšdamas kokio nors stebuklingo mamos atsakymo:

– Mama, knygelėje tu parašei, tu rašei, kai… kai ji mirė, mama, kai ji išėjo… – Dylanas skubėjo nesąmoningai bijodamas, kad mama pasitrauks, kad gėla ją susiurbs ir ji jam nebeatsakys, – …rašei, kad ji mane aplankytų: „Mano miela mergaite, aplankyk Dylaną, jam teks augti vienam“, prisimeni?!

Tai buvo daugiau nei klausimas, pagalbos šauksmas, troškimas kliedesį paversti tikrove.

– Net nežinau, ar taip gali būti, kad ji iš tiesų grįžo? Mano mirusi sesuo? – Dylanas pritildė balsą. – Juk ne be reikalo atsirado ta kita mergaitė, mama?! Ji atėjo į šį pasaulį vietoj pirmosios, persikūnijo, kad mane aplankytų, kad tas ilgesys… tas mane kamuojantis ilgesys praeitų?

Kamakos akyse nebuvo matyti jokių pokyčių, nė trupinėlio grėsmės, kad ji sugalvos slėptis, bet nusikamavęs Dylanas pats neatlaikė įtampos: nunarino galvą ir suėmė ją delnais. Viskas atrodė keista, sudėtinga, susipainioję ir netgi kvaila. Jo galvoje pliekėsi mintis: to, ko jis klausia, negali būti, ir viltis, kad tai vis dėlto yra teisybė.

Kamaka apkabino sūnų. Dylanas net nepajuto, kaip ji atsistojo, bet mamos rankų šiluma jau gaubė jo pečius. Tylus balsas skambėjo tvirtai ir aiškiai, vaikinas klausėsi užsimerkęs, galvoje spengė, bet jis norėjo tikėti viskuo, ką jam kalbėjo svarbiausia jo gyvenimo moteris. Stengėsi suvokti, nors jautė, kad viduje dar tūno priekaištai, dar tūno pyktis.

– Mano mielas berniuk, jei tikėčiau, kad ta mergaitė, gimusi kitoje šeimoje, yra mus palikusi dukrytė, negalėčiau rasti ramybės, meilės ar noro gyventi be jos. Nutarę paaukoti embrionus, mes su tavo tėvu praleidome daug laiko kalbėdamiesi ir dar daugiau klausydamiesi patys savęs. Vaikų turėti nebegalėjome, ir aš aiškiai suvokiau, kad tu esi mūsų stebuklas, už kurį turime būti be galo dėkingi. Vienintelis stebuklas. Donuodami mes atsiskyrėme nuo tų embrionų.

Moteris patylėjo, švelniai glostydama savo berniuko pečius:

– Vaikeli, nėra vieno teisingo sprendimo visiem, bet tai buvo mūsų teisingas sprendimas, ir iki šiol nei aš, nei tavo tėvas juo neabejojame. Patriko šį rytą čia nėra, nes jis jautė, kad bus geriau, jei mudu pasikalbėsime dviese. Kai kurie dalykai dera tarp motinos ir sūnaus, tik tarp jų.

Dylanas sėdėjo sustingęs, jautėsi įsitempęs, gaudė kiekvieną mamos žodį ir kažkodėl gėdijosi to lyg kokio silpnumo. Jis žinojo, kad atėjo jo eilė: reikėjo ir norėjo papasakoti, kaip stipriai ilgėjosi to, ko niekad nepažino, net nenutuokė egzistuojant, kaip keistai jausdavosi galvodamas apie save – vienintelį vaiką šeimoje. Nuslėpta tiesa apie pasaulyje gyvenančią sesę sukrėtė ir iš pradžių atrodė lyg išdavystė. Dar vis atrodė.

Pakėlęs akis Dylanas prasižiojo, bet neištarė nė garso. Jie išties kalbėjosi be žodžių ir jis buvo visiškai tikras, kad mama jį suprato ir pajuto jo sekinantį ilgesį.

– Pasaulis nėra toks, koks yra, mano mielas berniuk, jis yra toks, koks tau atrodo.

Dylanas atšlijęs sužiuro. Jis puikiai prisiminė, kad būtent tokius žodžius jam naktį ištarė senis Bobas.

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

*

Facebook