Šeimos jėga – prieš tėčio ligą

Karolis ir Darija su mamaJauna šeima su dviem mažyliais gyveno įprastą gyvenimą, kol į jų namus nepasibeldė liga. Tuo metu Boženai tebuvo dvidešimt treji, jos vyrui dvidešimt šešeri, o vaikai vos spėjo išaugti kūdikystės amžių. Nelaimė visada ateina netikėtai, sujaukdama gyvenimą, planus, o galvoje ima kirbėti daugybė klaustukų ir baugi nežinia. Juo labiau, kai liga staiga užklumpa jauną stiprų žmogų, neturėjusį jokių sveikatos problemų.

Dabar vyras sveikas. Vaikai paūgėjo: Karoliui greitai treji, o Darija  jau ketverių su puse metukų. Božena pirmuosius metus studijuoja VIKO bendros praktikos slaugą ir dirba slaugytojos padėjėja.  Prieš ryžtantis studijoms visa šeima: vyras ir visi seneliai,  buvo susodinti prie apskritojo stalo pasitarimui, ar Boženai rizikuoti suderinti  darbą, mokslą ir šeimą. Nusprendė vieni kitiems draugiškai padėti.

Vyro liga – labai sunki tema, – sako Božena Molytė – Petraškevič. –  Praėjusių metų rudenį jam kairėje kaklo pusėje atsirado guzas ir patinimas. Manėm, kad tiesiog perpūtė mašinoje. Tačiau kas mėnesį tas guzas vis labiau keitėsi ir didėjo. Mūsų tėtis labai sukūdo ir ėmė stipriai prakaituoti naktimis… Tačiau ir šiems negalavimams mes atrasdavom paprastas priežastis.

Vyras kategoriškai atsisakė eiti pas gydytojus. Pagaliau kovo mėnesį jį nutempiau. Atliko biopsiją, išsiuntė ištirti. Po vienuolikos dienų gavome atsakymus ir išgirdome: ,, Skubiai važiuokit į Santariškes: aš jau susiskambinau su gydytoja –  jus priims iš karto.“ Po tų žodžių daugiau nieko neprisimenu. Paskambinau vyrui ir kartu nuvažiavom: paskyrė kraujo ir PET tyrimą Kaune. Pasirodė, kad vyras serga hodžkino limfoma, t. y. limfinės sistemos vėžiu, kuris vystosi limfmazgiuose. Hodžkino limfoma paplitusi jaunų žmonių, ypač vyrų, liga.“

– Gal galėtum papasakoti, kaip tavo šeima išgyveno onkologinę ligą? Kiek laiko teko gydytis, kas buvo blogiausia ir sunkiausia?

Vyras nepasakojo apie savo išgyvenimus ir visiškai pasitikėjo manim. Tik klausinėjo, ką darysim po to tyrimo, kas vėliau laukia. Kol laukėm PET tyrimo, iš kurio turėjo paaiškėti ligos stadija, rezultatų, mūsų tėtis išgyveno tyliai: užsidarydavo kambaryje. Bet laukimas netruko ilgai – gydytoja nuramino, kad tai tik antra stadija. Tuomet mes visi atsigavom.  Prasidėjo gydymas – iš pradžių chemoterapija. Pirmieji vaistų lašinimai nebuvo sunkūs, vėliau vis blogėjo. Visą rugpjūtį reikėjo padaryti pertrauką, todėl vyras labai prašėsi į darbą. Gydytoja leido, išvažiavo:  tuo metu tikriausiai pats sau įrodė, kad jam geriau ir gali dirbti. Grįžusio laukė du švitinimo mėnesiai. Jautėsi prastai, bet po švitinimo atlikus kraujo tyrimus išgirdom stebuklingus žodžius: ,, Tu sveikas, gali eiti“

– Kaip visa šeima palaikėte vyrą ir tėtį, kas padėjo įveikti stresą ir psichologinius sunkumus?  Kas suteikė jėgų?

Psichologiškai buvo labai sunku ir jam, ir man, ir visiems aplinkiniams…  Liga buvo netikėtas smūgis visiems. Daug meldėmės dėl sveikatos mūsų tėčiui – ir garsiai, ir tyliai, net  vaikai… Artimiausi šeimos nariai  klausinėjo manęs, kaip jis jaučiasi, kaip gydomės.  Jo nekalbino – tiesiog nenorėjo varginti skaudžia tema. Pasirodo,  vyras pamanė, jog draugai ir artimieji nuo jo nusisuko.  Tai supratusi paprašiau,  kad visi jam skambintų ir nebijotų įkyrėti, – vyras tiesiog atsigavo. Ėmė susitikinėti su draugais. Nors negalėjo būti saulėje, važiavom prie jūros ir būdavom pavėsyje, daug kartų ilsėjomės gamtoj, prie upių ir ežerų. Draugai neleido jam būti užsidariusiam.

Kartojau, kad jis mums reikalingas ir kad jam reikia stengtis pasveikti – dėl šeimos, mažų vaikų, dėl to, kad dar nieko nespėjom jų išmokyti. Nežinau, ar tai padėjo, bet jaučiau, kad turiu tai kartoti.  Žinoma, svarbiausia, kad laiku pradėjom gydymą.

–  Dabar sugrįžus ankstesniam gyvenimui, tėčio  tolimųjų reisų vairuotojo, dažnai nebūna namie. Grįžta pasiilgęs vaikų, ir pasiilgę tėčio vaikai gal labiau jo klauso, o tu, ar nesi  pagrindinė auklėtoja šeimoje?

Nors vyro ir nėra, jis visada žino, kas vyksta namie: ar vaikai gerai elgiasi, kaip pasisekė koncertas, ką veikėm grįžę iš darželio. Viską jam papasakoju telefonu, taip pat tariamės dėl auklėjimo. Bet žinoma, jie labiau klauso tėčio. Vaikai beprotiškai jo laukia ir ruošiasi: tvarko žaislus, padeda tvarkyti namus. Mat tėtis rytoj grįžta.

–  Kuo vadovaujatės auklėdami vaikus? Kaip pavyksta su jais susitarti, nuraminti užsiožiavusius ar konkuruojančius dėl mamos ir tėčio dėmesio?

Karolis yra visiška priešingybė dukrai. Jis ramesnis, nors taip pat labai reiškia savo nuomonę ašaromis, o Darija – riksmu. Visko būna, nors Darija labai savarankiška ir man labai padėjo.  Jau 1.9 metukų ji buvo didžiausia mano padėjėja. Kai tik broliukas užmigdavo, eidavom žaisti ir visas dėmesys atitekdavo jai.

Mano vaikai diplomatiški. Pradeda žodžiais: „Mama aš tave labai labai myliu“, atsakau: „Aš irgi tave myliu“, o jie apsikabina ir prašo: „Noriu saldainio“.

Esu labai griežta mama: turi būti taip, kaip aš pasakiau ir taškas. Žinoma, vaikams tai nepatinka, bet kitaip nebus tvarkos. Pavyzdžiui, jie žino, kad jei nesutvarkys vienų žaislų, negaus kitų.  Ašaros ir ožiukai nepadeda, tad verkdami susitvarko ir sulaukia mano pagyrimo ir žaislų. Pamažu ašarų mažėja, nes taisyklių nekeičiu.

Kai aš ruošiuosi paskaitoms, namie dažniausiai tvyro mokslų atmosfera. Vaikai taip pat susidomi mokslais: atsineša knygas, paprašo, kad duočiau jiems po sąsiuvinį ir tušinuką, atsisėdę prie stalo kartoja raides, rašo, kažką žymi, piešia ir kitaip žaidžia.

–  Kadangi tavo darbas ir profesija slaugytojos, susirgusius mažylius prižiūri tikrai profesionaliai, ką galėtum patarti kitoms mamoms?

Manau, kad kiekviena mama yra profesionali slaugytoja ir kiekviena mama žino, kaip geriau prižiūrėti savo vaikelius. O aš esu tik pakeliui į slaugytojos profesiją. Mano nuomone, neverta bėgti pas gydytojus dėl menkiausio kostelėjimo ar spuogelio: visada namų vaistinėlėje turiu pagrindinius vaistus visiems gyvenimo atvejams, tačiau abejojant, žinoma, verta pasikonsultuoti su gydytoju.

– Kaip ilsitės, kaip atsipalaiduoji nuo mokslų, darbų ir namų rūpesčių?

Mūsų šeimai geriausias poilsis – pabūti kartu.Nesvarbu ką veiktume – ar važiuotume į miestą pasivaikščioti, ar eitume į kavinę,  ar tiesiog vakarieniautume namie…. svarbiausia, kad esame visi keturi kartu sveiki ir laimingi.

Kalbėjosi Ieva Grabauskienė

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

One thought on “Šeimos jėga – prieš tėčio ligą

  1. Barbara

    Skaudūs prisiminimai…
    Skaitau…verkiu…ir dėkoju Dievui, kad viskas gerai baigėsi.
    P.S. Turiu pripažint, kad mano brolio žmona – labai stipri ir protinga moteris!

Parašykite komentarą


*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>

Facebook