Su vaikais nebūtina sėdėti namie

Kristina Burbaitė jau ketvirti metai augina vaikučius – vieną po kito, ir visai to nesigaili. Kajui jau beveik ketveri, o Ugnei – vieneri metai ir 8 mėnesiai. Baigusi istorijos mokslus, Kristina dirbo įvairius darbus: nuo klientų aptarnavimo iki vadybos, daugiau nei 10 metų šoko šiuolaikinius šokius. Dabar, augindama sūnų ir dukrą, ji nesijaučia užsisėdėjus namie. Šokių ji nepaliko net augindama sūnelį, penktąjį nėštumo mėnesį dar šoko scenoje šiuolaikinio šokio festivalyje, o dabar studijuoja psichologiją.

„Su vyru susipažinau studijų metais. – sako Kristina. – Iki santuokos draugavome daugiau nei trejus metus, nemažai keliavome: turėjome progų pažinti vienas kitą visokiomis aplinkybėmis.“

Kaip pasikeitė judviejų gyvenimas gimus pirmajam vaikeliui, vėliau – dukrelei?

Gimus pirmajam vaikui, gyvenimas tikrai pasikeitė. Dėmesio centras persikėlė į trečią asmenį, apie kurį viskas sukasi. Laiko sau ar tarpusavio santykiams lieka labai mažai, todėl tikra tiesa, kad pirmojo vaiko gimimas – iššūkis santykiams. Labai padaugėja atsakomybės, keičiasi režimas ir gyvenimo tempas.  Nekalbu jau apie fizinį nuovargį ir nuolatinį miego trūkumą. Bet nėra taip blogai, kaip skamba (kitaip nebūtų šeimų, kurios turi daugiau nei vieną vaiką).

Išmoksti gyventi kitaip ir atrandi daug džiaugsmo paprastuose dalykuose. Be to, daugelį dalykų įmanoma daryti ir su vaikais ar net kūdikiais, tik tam reikia labai pasiruošti ir viską apgalvoti. Su visai mažais vaikais ėjome ir į koncertus, ir į teatrą, į renginius, kurie vyksta lauke, gamtoje. Visi miegojome palapinėje esant neigiamai temperatūrai, kai dukrai tebuvo 4 mėnesiai. Be to, kūdikystės amžius netrunka ilgai. Paaugus vaikams, atsiranda galimybė nors trumpam palikti juos seneliams ar kitiems artimiesiems. Tada kur kas labiau įvertini tas akimirkas, kai gali pabūti dviese su vyru.

Gimus antrajam vaikui jau nėra tokių didelių pokyčių, tik reikia išmokti padalinti dėmesį, kad užtektų abiems vaikams ir vyrui.

– Gimdymas sunkus moters darbas. Kaip manai, ar vyras turėtų jame dalyvauti?

Turiu, galima sakyti, įvairios gimdymo patirties. Gimdymai buvo skirtingi. Su pirmu vaikeliu netikėtai teko daryti Cezario operaciją, o dukrą pavyko pagimdyti pačiai. Gimdymas – labai stipri patirtis, ir aš esu už pasiruošusio tėvelio dalyvavimą gimdyme. Pasiruošusio, nes neišmanantis gali labiau trukdyti nei padėti. Gimdymas – sunkus darbas ir krūvis moters organizmui, ir didelis iššūkis. Todėl labai reikalinga tiek fizinė, tiek emocinė parama. Vyras gali padėti labai daug – masažuoti, padėti atsipalaiduoti ir nukreipti dėmesį nuo skausmo, būti tarpininku tarp žmonos ir gydytojo. Sunkiausiomis akimirkomis ir keli vyro žodžiai gali labai daug.  Man labai padėjo vyro buvimas. Vyras žinojo, ko tikėtis: lankėme kursus, skaitėme, domėjomės, kartu eidavom į konsultacijas.

– Visos žinome apie maitinimo krūtimi naudą ir, žinoma, apie problemas, su kuriomis susiduria kūdikį žindanti mama. Kaip sekėsi tau su abiem vaikučiais?

Maitinau abu vaikus maždaug iki pusantrų metų. Aišku, pradinis įsivaizdavimas apie žindymą buvo gana idealizuotas: pridėsi vaikelį prie krūties ir jis žįs sau ramus. Realybė buvo ne visai tokia, ypač iš pradžių – sutrūkinėję speneliai, pieno stazės. Vaikas tai ima krūtį, tai meta, verkia, rėkia.        Svarbu nepasiduoti ir nesigriebti lengviausios išeities – kišti mišinuką. Tokiais atvejais rekomenduočiau maitinančioms mamoms ieškoti žindymo specialistės pagalbos. Pravartu lankyti žindymo kursus dar iki gimdymo. Kita vertus, visos šios problemos išsisprendžia maždaug per 3 mėnesius. Maitinau, kada vaikai norėjo ir užteko pieno: svorio priaugo užtektinai. Ir, be abejo, su antru vaiku buvo jau paprasčiau.

– Kaip sekasi prižiūrėti du mažus išdykėlius?

Kai gimė dukra, pirmus metus su abiem tikrai buvo nelengva. Dukrą maitinu ar nešioju verkiančią, o brolis tuo metu ko nors nori: valgyti, kad pažaisčiau, aprengčiau ar į tualetą padėčiau jam nueiti. O dar valgį pagaminti reikia. Visokių dienų būdavo. Dabar jau kur kas lengviau: abu kartu pažaidžia. Aišku ir konfliktų kyla. Be to, vyresnėlis jau eina į darželį.

Daug padeda ir tėvelis. Prireikus drąsiai jam palikdavau vaikus net kūdikystėje.

–  Didžiausias mamos rūpestėlis sergantis vaikas. Ar tavo mažyliai dažnai serga?

Didelių sveikatos problemų neturėjom, nors po kartą net ligoninėje teko pabūti ir su vienu, ir su kitu vaiku. Čia neabejotinai sunkiausia, bet manau ir neišvengiama, tėvystės dalis. Kita vertus, augindamas antrą vaiką esi gerokai ramesnis, nes jau turi patirties ir mažiau nerimauji dėl paprasčiausios slogos ar kosulio. Stengiamės nepiktnaudžiauti vaistais, gydomės natūraliom priemonėm, kai to užtenka. Aišku, kartais ir be antibiotikų negali išsiversti. Nesu nusistačiusi kategoriškai prieš juos. Apskritai pasitikiu gydytojais, bet kelių specialistų nuomonė irgi nėra blogai.

– Kokia tavo vaikų lavinimo, auklėjimo, ožiukų tramdymo patirtis?

Šiais laikais intelektiniam vaikų lavinimui skirta daugybė priemonių, daug mažiau dėmesio – jų emociniam prusinimui. Mano manymu, labai svarbu, kad vaikas mokėtų pažinti savo bei kitų emocijas ir tinkamai jas reikšti. Nes dėl to, kad nesuprantame vieni kitų, nesusikalbame, ir kyla daugelis konfliktų. Visi šneka apie tai, kad vaikų mušti negalima, bet kaip susikalbėti su vaiku, kai nebesusikalbi, kai svyra rankos ir kantrybė baigiasi, to niekas nemoko.

Mums su vyru labai padėjo A. Faber ir E. Mazlish knyga „Kaip kalbėtis su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausytis, kad vaikai kalbėtų“. Dauguma mūsų buvome auklėti kitaip, todėl automatiškai taikome mūsų tėvų metodus. Reikia ne tik noro ir žinių, bet ir nuolatinių pastangų išmokti kitaip bendrauti su savo vaiku. Gausu kursų apie kūdikių priežiūrą: kaip maitinti, mankštinti vaiką ar pakeisti sauskelnes, jau žino dauguma šiuolaikinių tėvų, o vėliau kylančios problemos kol kas paliktos savieigai.

– Kuo maitini vaikus, ar rūpiniesi sveika mityba? Ką darai, kad mažyliai nesirgtų peršalimo ligomis?

Vadovaujamės sveiku protu. Stengiamės valgyti įvairų ir mažiau apdorotą maistą, gaminame namie. Geriausia ligų profilaktika – sveika subalansuota mityba, grynas oras, judėjimas. Labai svarbu ir emocinė parama vaikui, streso mažinimas: jei vaikas nesijaučia saugus ar dažnai patiria nerimą, baimę, įtampą, jis tikrai greičiau susirgs.

– Kaip leidžiate laisvalaikį, atostogas su vaikais, ar randate laiko pabūti dviese?

Laisvalaikį leidžiame taip, kaip ir iki vaikų – keliaujame, būname gamtoje, turistaujame, bendraujame su draugais, kurie jau taip pat augina vaikus. Dviese su vyru stengiamės nueiti ten, kur drauge su vaikais kyla daugiau problemų – į teatrą, kiną, koncertus. Nors tam laiko lieka nedaug, bet tikriausiai todėl jį ir labiau vertini.

Vaikų auginimas, mano manymu, duoda labai daug įdomios ir vertingos patirties. Man atrodo, kad vaikus auginantys žmonės tampa tolerantiškesni, lankstesni, empatiškesni ir geriau geba suprasti kitus bei spręsti įvairias problemas. Ta patirtis labai įvairiapusė ir labai daug sužinai ne tik apie vaikus, bet ir apie save.

Kalbėjosi Ieva Grabauskienė

 

Susijusios temos:

[inpagepostlist_search mamų istorijos]

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook