Tapo tikra mama globojamam vaikui

Dukrą su vyru auginanti kaunietė Jūratė Basevičienė savo šeimos šiluma nusprendė pasidalinti su berniuku, kuriam trūko meilės, rūpesčio ir saugumo. Globojamas vaikas greitai tapo savu, o būdamas darnioje aplinkoje pasikeitė – jis jau nebėra likimo nuskriaustas vaikas, berniukas laimingas ir Jūratę vadina mama. Su Jūrate kalbamės apie globą, apie tai, kas suteikia begalinį džiaugsmą, atperkantį visus sunkumus ir rūpesčius.

Jūs sėkmingai dirbanti moteris, turite šeimą, auginate dukrą, atrodytų, nieko netrūksta… Kodėl gi panorote globoti vaiką, kas paskatino priimti tokį sprendimą?

Globoti vaiką paskatino asmeninė patirtis. Augau sudėtingoje asocialioje šeimoje, kurioje maži vieni kitus auginome. Mokykloje mokytojai tyčiojosi iš mūsų. Empatija buvo jiems svetima, kaip ir supratimas ar įsigilinimas į vaikų emocijas. Nepaisant tikrai sunkios vaikystės užaugau geru žmogumi, sukūriau šeimą, dirbu mylimą darbą ir jis man puikiai sekasi. Visada kirbėjo mintis padėti panašaus likimo vaikams ir įrodyti pasauliui dar kartą, kad nesvarbu, kokiomis sunkiomis sąlygomis prasideda žmogaus gyvenimas, kiekvienas gali būti laimingas ir sėkmingas ateityje.

Džiaugiuosi, kad yra galimybė padėti probleminėse šeimose augantiems vaikams ir parodyti kitokį gyvenimą. Noriu tokiems vaikams padėti, patarti, kaip nesuklysti ir nepasirinkti tokio gyvenimo būdo kaip biologinių tėvų. Pasikalbėti apie pamokas, valią, motyvaciją ir svajones. Papasakoti savo sėkmės istoriją, kad viskas įmanoma, kada tiki. Globoti pasirinkau ne dėl to, kad kažko trūko, – norėjau padėti. Dabar mūsų namuose gyvena berniukas, kuris gerai mokosi ir džiugina.

Ar lengva buvo apsispręsti, nekamavo dvejonės?

Ilgai nedvejojau. Esu toks žmogus, kad jei nusprendžiu, tai ilgai nebesvarstau. Gerokai anksčiau teko matyti kaimo žmones, kurie vasarą pasiimdavo globoti vaikus, bet jiems nerūpėjo vaikučių gerovė – reikėjo pagalbininkų ūkio darbams. Jau tada sau pasakiau, kad atsiradus galimybei globosiu vaiką ir juo rūpinsiuosi kaip savu.

Laikui bėgant dukrytė augo ir mačiau, kad jai būtų linksma turėti sesę ar brolį. Taip atsitiko, kad likimas mums atsiuntė berniuką. Labai gražų ir net šiek tiek panašų į mane. Esu laiminga ir šiuo metu siekiame jo nuolatinės globos.

Kaip reagavo į jūsų apsisprendimą dukra, vyras?

Tai nebuvo mano vienos sprendimas. Svarstėme apie vaiko globą visa šeima, visi ir priėmėme šį sprendimą. Tokiu atveju būtinas šeimos palaikymas ir pritarimas. Svarbu visiems to norėti, nes kitaip, susidūrus su pirmaisiais sunkumais, užvaldys noras viską mesti. Reikia suprasti, kad privaloma išlaikyti santykių harmoniją šeimoje. Turi būti laimingas ne tik naujasis šeimos narys, bet ir senbuviai, – dėmesio turi užtekti visiems.

Kaip dukrelė priėmė naująjį šeimos narį? Kaip sutaria, ar nepavydi jūsų dėmesio, kurį dabar dalinate per pusę?

Su globotiniu gyvename pusantrų metų, per kuriuos buvo visko – kaip ir visose šeimose. Pradžioje dukra pavydėjo dėmesio, pavydėjo, kad vadina mama, bet tai natūralu. Ir dabar apsipyksta, bet netrūksta nuostabių akimirkų, kada žaidžia, apsikabina, džiaugiasi. Kažko neįprasto ar labai išskirtinio nėra – esame normali šeima. Visuomenėje gajus mitas, kad globojamas vaikas apverčia visą šeimos gyvenimą aukštyn kojom. Iš tiesų, globa nuo biologinio vaiko atsiradimo beveik nesiskiria. Atsiranda naujas šeimos narys, prie kurio poreikių reikia priprasti visiems, bet ilgainiui net neįsivaizduoji, kaip galėjai gyventi be jo.

Kaip jautėsi berniukas jūsų namuose iš pradžių, ar jam nebuvo sunku prisitaikyti? Su kokiomis problemomis susidūrėte?

Jau pirmomis akimirkomis tarp mūsų užsimezgė ypatingas ryšys. Jaučiu, kad jam esu autoritetas, jis manęs klauso ir gerbia. Pirmieji mėnesiai berniukui buvo nelengvi. Jis turėjo daug baimių, kurias laikui bėgant nugalėjome. Žiūriu į jį dabar ir negaliu patikėti, koks jis buvo globos pradžioje. Dabar šalia manęs linksmas, kiek padūkęs, bet visada laimingas vaikas. Negaliu patikėti, kad dar visai neseniai neužmigdavo be šviesos ir prie atviro lango, kamavo vienatvės fobija, kad niekada neduodavo rankos, nes taip jį tempė skriausti. Vaiko pokyčiai – tai didžiausia varomoji jėga ir atlygis.

Koks buvo aplinkinių požiūris, sužinojus, kad jūsų šeimoje auga globojamas vaikas?

Pačioje globos pradžioje aplinkiniai, kaip ir dažniausiai gyvenime būna, labiau bijojo už mus pačius. Daugumai sunku įsivaizduoti, kaip galima priimti svetimą vaiką į savo namus. Lietuvoje žmonės dar įpratę visiems kabinti etiketes – globojamas vaikas būna kitoks iškart, net jo nepažįstant. Labai nuvylė švietimo įstaigų darbuotojų požiūris. Čia globojamas vaikas vis dar antrarūšis. Kartais išgirstu net replikų, kad rūpinuosi juo per daug, nes tai nėra mano vaikas. Taip pat matau, kad jis stebimas per padidinamąjį stiklą. Pavyzdžiui, klasėje yra daugiau taisyklėms kartais nusižengiančių vaikų, bet mokytojai jiems atlaidesni nei mūsų berniukui.

Iš kitos pusės, matau, kad visuomenė auga, keičiasi ir dalies jos požiūris. Tikrai sutinkame žmonių, kurie didžiuojasi mūsų šeima, negaili gerų žodžių ir net patys pradeda svarstyti apie vaiko globą.

Kaip berniukas pasikeitė gyvendamas jūsų šeimoje?

Globojame berniuką jau pusantrų metų. Per visą tą laikotarpį biologiniai tėvai nei kartą nepanoro jo aplankyti. Labai dėl to gaila, nes vaikų gerovės centro „Pastogė“ darbuotojai deda dideles pastangas išlaikyti globojamo vaiko ir jo biologinės šeimos ryšį. Sudarytos visos sąlygos, kad tėvai išspręstų savo problemas ir vaikas sugrįžtų pas juos. Deja, atsitinka taip, kad jie to nedaro. Taip yra ir mūsų atveju, todėl siekiame nuolatinės globos.

Džiaugiamės kiekvienu berniuko žingsniu į priekį. Pradžioje vaikas žiauriai skriausdavo gyvūnus: norėdavo juos sutrypti, smaugti, dusinti. Po ilgų pokalbių jo elgesys su už save silpnesniais pasikeitė kardinaliai. Anksčiau berniuko patiriama agresija pasitraukė ir jis tapo žymiai švelnesnis. Dabar jis prašo pavedžioti šuniukus kartu su mano dukra. Berniukas noriai padeda namuose, mokosi skaičiuoti ir skaityti. Smagu, kad globotinis po truputį atsikrato visų baimių ir pradeda gyventi normalų vaiko gyvenimą.

Kokie nūdienos stereotipai, kalbant apie globą, labiausiai skaudina?

Labiausiai skaudina išankstinis nusistatymas. Tarsi tas bejėgis vaikas būtų dėl savo problemų kaltas pats. Tarsi jis būtų didžiausia nelaimė. Stebina atsiribojimas ir nenoras padėti. Pati iš savo patirties galiu pasakyti, kad vaikai yra vaikai. Jų visų elgesys priklauso nuo aplinkos, kuri jį formuoja. Net ir pagal mokslininkų tyrimus, genetika čia vaidina itin menką vaidmenį. Visi vaikai, nepriklausomai, ar jie auga savo biologinėse, ar globėjų šeimose, yra tarsi tušti indai ir viskas priklauso nuo to, kaip juos užpildome mes. Mes – tai ne tik tėvai ar globėjai, bet ir mokytojai, socialiniai darbuotojai, bendraklasiai, jų tėvai – visa aplinka.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Facebook