Tavo vaikas – dosnus

Vaikas dalinasi žaislaisNe taip seniai viena susirūpinusi mama paklausė, kada jos pusantrų metų dukrelė jau nebus savanaudė, kada išmoks duoti.

Kodėl davimas taip apsėdęs daugelį tėvų ir moky­tojų? Kas gera vaikui iš to, kad išmoks dalytis? Juk su­augusieji beveik nieko niekam neduoda.

Jaunesnė nė dvejų Izabelė parke žaidžia su kibirė­liu, kastuvėliu ir kamuoliuku, o ją su meile stebi ma­ma. Kadangi rankutės labai mažos, laiko tik kastuvėlį, o kibirėlis su kamuoliu guli ant žemės šalia jos. Priei­na panašaus amžiaus vaikutis, atsisėda šalia Izabelės ir, netaręs nė žodžio, pasiima kamuoliuką.

Izabelė beveik dešimt minučių į kamuoliuką nekrei­pė nė menkiausio dėmesio ir iš pradžių toliau ramiai sau kapsto smėlį kastuvėliu. Ramiai? Akylas stebėtojas atkreips dėmesį, kad kasa vis smarkiau, o akies kam­pučiu žiūri į kamuoliuką. Šią akimirką, panašu, naujo­kas puikiai suvokia, kad įžengė į pavojingą teritoriją.

Jis patraukia kamuoliuką toliau, palaukia reakcijos, ta­da kamuoliuką padeda atgal. Izabelė įspėja:

– Mano! – o vėliau dar patikslina: – Liukas mano.

Atėjūnas, greičiausiai dar nemokantis sudaryti trijų žodžių sakinių (o gal nenori išsiduoti), kartoja:

– Kamuo, liukas, liukas!

Neabejodama, kad šia žodžių gausa buvo pasikėsin­ta į nuosavybę, Izabelė mano turinti susigrąžinti savo teises į mažą žalią kamuoliuką. Atėjūnas truputį prie­šinasi, bet, kai Izabelė nemato, įsigudrina pagriebti ki­birėlį. Mergaitė patenkinta žaidžia su ką tik atgautu kamuoliuku, bet staiga vėl susirūpina. Jos kibirėlis! To jau per daug!

Taip gali tęstis pusę popietės. Izabelė leis berniukui pažaisti su vienu ar kitu jos daiktu arba nenoromis tai pakęs, o gal ir visai neleis. Gal pasiūlys berniukui kas­tuvėlį mainais į kibirėlį. Ir vienas, ir kitas vaikas gali kiek parėkti ar paverkti, tačiau bet kuriuo atveju nau­jasis Izabelės „draugas“ šiuo taikiu žaidimu greičiau­siai bus patenkintas.

Labai tikėtina, kad įsitrauks abi mamos. Ir tada atsi­tiks tai, kas visada mane stebina: užuot aršiai gynu­sios savo vaiką, abi mamos stoja svetimo vaiko pusėn:

– Izabele, leisk berniukui pažaisti su kastuvėliu!

– Pedrai, atiduok mergytei kibirėlį!

Geriausiu atveju viskas apsiribos keliais paragini­mais, tačiau gana įprasta, kad abi mamos pradeda uo­liai varžytis savo dosnumu (kaip lengva dosniai daly­tis ne savo kastuvėliu!).

– Pakaks, Izabele, jeigu toliau taip elgsiesi, mamytė supyks!

– Pedrai, tuojau pat atsiprašyk, antraip eisime na­mo!

– Nesirūpink, nieko tokio, jeigu jis pažais su kastu­vėliu! Mano mažylė tokia savanaudė…

– Mano berniukas tikras neklaužada! Turiu stebėti jį neatitraukdama akių, jis visada erzina kitus vaikus ir ima jų daiktus…

Ir taip abu vaikai atkalbinėjami nuo to, ką daro, kaip dvi mažytės tarpusavy kariaujančios šalys, kurios būtų pasiekusios taikos susitarimą, jeigu nebūtų įsiki­šusios dvi nenugalimos jėgos.

Tokios scenos, pasikartojančios tūkstančius kartų, verčia manyti, kad mūsų vaikai savanaudžiai. Juk pa­tys dalytumės plastikiniu kastuvėliu ir kibirėliu nė akimirkos nedvejodami. Bet ar tikrai mes daug dos­nesni už vaikus, o gal mums tie daiktai nesvarbūs?

Į viską būtina pažvelgti kitaip. Įsivaizduokite: sėdi­te parke ant suoliuko ir klausotės muzikos. Šalia ant suoliuko pasidėjote rankinę, o ant jos – sulankstytą laikraštį. Prieina nepažįstamasis, prisėda šalia ir, neta­ręs nė žodžio, ima skaityti jūsų laikraštį. Po kurio lai­ko padeda (ant žemės nesulankstęs), paima jūsų ranki­nę, atidaro ir naršo…

Kiek kęstumėte, kol, per daug nesirinkdami žodžių, nepažįstamajam parodytumėte jo vietą arba čiuptumė­te savo rankinę ir pabėgtumėte? O jeigu tolumoje pamatytumėte policininką, ar jo nešauktumėte? O jei­gu jis prieitų ir pasakytų:

– Duokit tam žmogui savo rankinę, antraip supyk­siu. Atleiskite, pone, ši moteris nemoka dalytis… Ar jums patinka jos mobilusis telefonas? Paskambinkite kam nors, jeigu norite… Patylėkite, moterie, jeigu dar šiaušitės, parodysiu, kas yra kas!

Mūsų dosnumas priklauso nuo trijų veiksnių: ką skoliname, kam ir kuriam laikui. Galime paskolinti knygą bendradarbiui kelioms savaitėms, bet nepatin­ka, jeigu nepažįstamasis nepasiklausęs ima mūsų lai­kraštį. Pavairuoti automobilį duotume tik artimam draugui arba giminaičiui.

Mažas vaikas neturi daug daiktų, todėl kibirėlis su kastuvėliu ir kamuoliukas jam svarbūs ne mažiau kaip mums rankinė, kompiuteris ar motociklas. Laikas vai­kui bėga greičiau ir paskolinti žaisliuką kelioms minu­tėms jam taip pat sunku, kaip vaiko tėvui būtų sunku kam nors kelioms dienoms paskolinti savo automobilį. Be to, mūsų vaikai skiria draugus ir pažįstamus, nors to gal ir nesuvokiame. Pavyzdžiui, kurį sakinį pasaky­tų Izabelės mama, jei norėtų apibendrinti pirmiau ap­rašytas istorijas?

  1. Izabelė žaidė smėlio dėžėje su mažuoju savo draugu, tada priėjo nepažįstamasis, paėmė mano laikraštį ir vos nenusinešė mano rankinės. Įsiu­tau!
  1. Mes su draugu žaidėme su mano rankine, tada prie Izabelės priėjo nepažįstamasis ir bandė at­imti jos kamuolį. Įsiutau!

Žinoma, suaugusiojo akimis abu nekalti, bejėgis dvejų metų vaikas tėra „mielas mažas draugužis“. Bet kai ūgis nesiekia ir metro, dvejų metų berniukas yra nepažįstamas, svetimas žmogus, o gal net „įtartinų kėslų turintis tipas“.

Kitas pavyzdys. Dvidešimt penkerių Enrikė niekaip negali nuraminti verkiančio sūnelio ir vietoj barškučio duoda automobilio raktelius. Kikė griebia, čiupinėja, žiūrinėja, vėl čiupinėja. Prieina šešerių metų mergaitė ir pradeda maloniai bendrauti:

– Koks mielas berniukas. Kuo jis vardu? Kiek jam metų? – ji ne pagal metus brandi mergaitė. –

Mano pusbrolis Antonijus dabar aštuonių mėnesių, šiandien jis neatėjo, nes skauda ausytę.

– Labas! Kokie gražūs raktai! Duok man juos! Žiūrėk, už tai duosiu kamuoliuką.

Tėčiui nauja sūnaus draugė labai patinka tol, kol toji miela draugužė nubėga, nešina jo automo­bilio rakteliais, vietoj jų palikdama savo kamuoliuką. Kaip manote, kiek sekundės dalelyčių prireiks, kad Enrikė mergaitę imtų vytis ir raktelius atsiimtų? Sūnus sutiko mainytis, jo tėtis – ne.

Mūsų vaikai kur kas dosnesni už mus.

* * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * *

Knyga Pabučiuok mane_Ištrauka iš knygos

Laimingiausios vaikų dienos priklauso nuo jūsų

Carlos González. Pabučiuok mane. Vertėja Jurga Šidiškytė. – Vilnius: Briedis [2017] – 304 p.

Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato dar vieną praktinių patarimų serijos tėvams „Pabučiuok mane“ knygą – ispanų pediatro Carloso Gonzálezo bestselerį „Pabučiuok mane“.

Prieraišiosios tėvystės, kurios esmė – stipraus tėvų ir vaikų ryšio kūrimas bei puoselėjimas, šalininkas gydytojas Carlosas Gonzálezas ragina tėvus pakeisti požiūrį į vaikų auklėjimą. Jis pataria labiau pasitikėti savo instinktais, o ne kažkieno nustatytomis taisyklėmis. „Auginkite savo vaikus taip, kaip liepia širdis, nes laimingiausios jų dienos dar tik bus, ir jos priklauso nuo jūsų“ – sako trijų vaikų tėtis.

Autorius savo knygoje argumentuodamas pateikia svarbiausius principus, padėsiančius užmegzti glaudų ryšį su vaikais ir auginti juos laimingus – maitinkite tik pagal poreikį, dažniau nešiokite ir myluokite kūdikį, skubomis reaguokite į mažylio verksmą, jei tik įmanoma, kuo ilgiau miegokite kartu ir kt.

Remdamasis medicina ir evoliucijos teorija, Carlosas Gonzálezas šioje knygoje paneigia gausiai paplitusius mitus, kad, auklėjant vaikus, svarbiausia laikytis griežtos drausmės ir tikslios dienotvarkės. Jis tikina, kad vaikai yra geri, nuoširdūs, supratingi ir nesavanaudžiai iš prigimties, bei skatina juos auginti su meile, pagarba ir duodant kuo daugiau laisvės.

Pediatras C. Gonzálezas yra Katalonijos žindymo krūtimi asociacijos (ACPAM) įkūrėjas, veda žindymo kursus medikams, rašo knygas ir straipsnius apie vaikų auginimą ir auklėjimą.

 

 

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

*

Facebook