Trijų vaikų tėtis Simonas Urbonas – apie vakų auginimą

Žinomas tinklaraštininkas, rašytojas, komunikacijos specialistas ir trijų vaikų tėtis Simonas Urbonas turi didelę vaikų auginimo patirtį, kurą įgijo būdamas tėvystės atostogose. Tėtis dalijasi patarimais, padėsiančiais susidoroti su iššūkiais, aplankančiais visas šeimas.

Vaikų prekių parduotuvių lentynos lūžta –  kaip nepasimesti ir nepirkti visko iš eilės? Kokius daiktus reikėtų įsigyti iki gimstant vaikui ir kur geriausia pirkti norint sutaupyti?

Iš pradžių reikia turėti automobilinę kėdutę, vežimą, krūvą sauskelnių ar vystyklų, jeigu nusprendėte vaikus auginti be sauskelnių. Taip pat labai reikalinga vonelė ir lovelė. Nebūtina visko pirkti iš karto, nes daug dalykų, kurių prireikia auginant vaikus, pasimato eigoje. Ir tada tiksliau supranti, ko trūksta. Aš esu linkęs pirkti daiktus iš antrų rankų arba įvairiose mugėse. Taip gali už tą pačią pinigų sumą visko daugiau įsigyti nei tiesiog nuėjęs į parduotuvę.

Vienas didžiausių tėvų iššūkių – vaikų primaitinimas? Ką patartumėte tėvams, kurių vaikučiai nenoriai valgo ar net priešinasi?

Neretai tėvai 3-4 valandas kovoja su vaiku bandydami jį pamaitinti, dažnu atveju toks maitinimas būna ir per prievartą, dėl to vaikas gali net vemti. Tai ilgainiui tampa didele kančia tiek mamai, tiek vaikui. Todėl tokių vaikučių tėvams patarčiau atlikti „kilogramo testą“ ir savaitę duoti vaikui valgyti tik tada, kai jis nori ir tiek, kiek jis nori. Jeigu, pavyzdžiui, vaikas nenori valgyti šią minutę, leiskite jam  pažaisti, o kai norės valgyti, pasiims pats ar paprašys. Kiekvieną dieną stebėkite jo svorį. Tada pamatysite, kad be prievartos valgydamas vaikas nenumeta daugiau negu 1 kilogramo svorio per savaitę. Jeigu numestų daugiau, tuomet projektą reikia stabdyti.

Auginant vyresnius vaikus labai svarbu, kad jie negalėtų laisvai pasiekti įvairių sausainukų, riešutukų ir kitų skanėstų, nes tada mes nepastebime, kada vaikas pasiima juos ir suvalgo. Taigi nežinome, kiek vaikas iš tikro suvalgė. Reikia apsisaugoti ir neturėti tokių vietų iš kur vaikas gali kažką pasiimti pakramtyti be jūsų žinios.

Kitas tėvų iššūkis – pratinimas ant puoduko. Kokių gudrybių ėmėtės patys pratindami vaikus prie puoduko?

Su pirmu vaiku buvo planšetė. Ji buvo tiktai šalia puoduko ir niekur daugiau, ir tai mums padėjo, bet nežinau, ar dabar tai kartočiau. Kai kuriais atvejais reikia atrasti patinkantį puoduką. Pavyzdžiui, mūsų paskutinei dukrai nuo brolių likę puodukai nepatiko, grojantis puodukas nepatiko, galiausiai nuvykome į parduotuvę kur ji išsirinko jai patinkantį puoduką ir ant jo pradėjo sėsti. Kitas būdas, labai padedantis atpratinti vaikus nuo sauskelnių – jų atsisakymas. Kurį laiką gali būti visokių balų ir kitų nelaimių, bet augantis vaikas sąmoningėja ir pamažu pradeda suprasti, kad jam tai nepatinka. Galbūt šitas būdas ir atrodo kiek nežmoniškas, bet mes savo vaikams leisdavome su tom šlapiom kelnėm vaikščioti 10-15 minučių ir tada pamažu atsirado suvokimas. Gal ir atrodo, kad tas pusantrų metų vaikutis nieko nesupranta, bet vis tiek, reikia kalbėti, reikia rodyti, net ir aš pats esu gal 3 kartus sėdęs ant to pačio puoduko rodyt (juokiasi). Tam reikia darbo, nes tai nevyksta savaime.

Kaip Jūsų vaikams sekėsi pirmosiomis dienomis darželyje? Ar lengvai priprato?

Mano viena dukra išėjo į priešmokyklinę klasė, o to ji labai laukė, nes ėmė save tapatinti su dideliu vaiku ir su mokslais. Apie tai svajojo ir kol kas jai kiekviena diena yra kaip šventė.

Mūsų mažoji pradėjo lankyti lopšelį ir, iš tiesų, jai sekėsi labai gerai lyginant su sūnumi. Su juo aš pusę metų eidavau į darželį kuriame jis išbūdavo tik iki pietų ir niekada jame nelikdavo miegoti. Matydamas tą vaiko skausmą ir nenorą likti, leisdavau jam grįžti su manimi ir pietų miegą miegoti namie, bet taip dabar nesielgiam su dukra. Tas prisirišimas ir stovėjimas prie durų laukiant kol vaikas nurims ir nustos verkti yra labai sunkus ne tik vaikams, bet ir tėvams. Todėl tėvams, išleidžiantiems vaiką į darželį, patariu susigalvoti atsisveikinimo ritualą, kuris patiktų vaikui, nes tai labai dažnai padeda, juk vaikai mėgsta pasikartojimus. Tad jeigu jums pavyksta atrasti tą smagų atsisveikinimą tuomet abiems viskas tampa kur kas paprasčiau – vienam likti darželyje, kitam išeiti. Taip pat labai rekomenduoju likus kelioms savaitėms iki darželio, keletą kartų apsilankyti jo teritorijoje, čia pažaisti, pasivaikščioti, kad jūsų atžala priprastų prie tos aplinkos, taip pat supažindinkite su būsimais grupiokais, bent vienu ar dviem, nes tai irgi padės vaikui greičiau adaptuotis darželyje.

Dar viena jaunus tėvelius gąsdinanti baimė – ožiukai. Kaip patartumėte su jais susitvarkyti?

Kai prasideda ožiukai ir matau, kad vaikas gulasi ant žemės ar piktas sėdi, tai aš darau tą patį. Tas keistas pavyzdys neretai pralinksmina ir vaikas pamiršta ožiukus, o jeigu ne, tada reikia išlaukti. Taip ir laukiu. Galiu laukti ir 20, ir 30 minučių, – svarbu kantrybė, bet nusileisti vaikui nereikia, nes tada atiduosi visas vadžias vaikui. Svarbiausia išlaukti ir, žinoma, vėliau apie tai pasikalbėti, nes tuo metu, kai vaikas ožiuojasi, jis nieko negali išgirsti, kaip ir mes – susinervinę nieko nenorime klausyti.

Tėčiams vaiko priežiūra atrodo kaip pats didžiausias iššūkis,  jie bijo palikti darbus ir išeiti tėvystės atostogų. Kaip galėtumėte juos padrąsinti?

Tradicija, jog tik moteris turėtų prižiūrėti vaikus, yra atėjusi iš praeities, juk visąlaik buvo taip, kad vyrai turi uždirbti, vyrai yra stiprioji lytis. Dažnai tai galbūt yra net ne tėčio problema, o mamos, nes ji nepasitiki vyro gebėjimu pasirūpinti vaiku. Aš praeitą savaitę buvau sutikęs tokią moterį, kuri kas 3 minutes skambino vyrui – klausdama ar jis tą padarė, ar aną padarė. Galiausiai mes vakare sutikom tą vyrą su vaiku ir man pasirodė, kad jis daug geriau tvarkosi nei jinai. Todėl vyrus galbūt gąsdina toks moterų požiūris ir nusiteikimas, kad vyras negali tobulai prižiūrėti vaiko. Taip, mes esam skirtingi ir, žinot, aš gal aprengsiu dukrą taip, kad ji jaustųsi saugiai, patogiai, ir galbūt mano uždėta kepurytė nederės prie basučių, bet tai nėra blogai, nes mes – vyrai ir moterys, tiesiog matom skirtingai, bet stengiamės dėl to paties tikslo. Ir kai abu tėvai daro tai iš meilės – vaikas yra laimingas, jis mato, kad jį myli abu tėvai. Vyrai, kurie išdrįsta išeiti tėvystės atostogų, džiaugiasi tai padarę. Aš dabar turiu draugų, kurie sako: „žinok tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“.

Pamenu kai prieš beveik 6 metus išėjau vaiko priežiūros atostogų,  buvau vienintelis visur. Man buvo taip gera, nes aš ateinu su vaiku ir visur būna vien moterys, vien mamos, o dabar aš jau stumdausi pečiais su kitais vaiko priežiūros atostogose esančiais vyrais (juokiasi). Aš džiaugiuosi, kad kalbama apie tai žiniasklaidoje, įvairiose konferencijose, straipsniuose, ir  vis daugiau vyrų supranta, jog kažkas irgi daro tai, reikia tik pabandyti, ir labai svarbu, kad moterys pačios tai leistų, kad pasitikėtų savo vyrais. Manau, kad dar užaugs 1-2 kartos ir mes turėsime lygius procentus tėvų – vyrų ir moterų, kurie palieka darbus ir išeina vaiko priežiūros atostogų.

Neseniai parašėte knygą „Mamų eilės“, papasakokite plačiau, apie ką ir kodėl būtent tokia?

Knyga yra apie mamos likimą, buvimą namuose su vaiku. Aš ją parašiau sarkastiškai – kaip ir nujausdamas, ką jaučia moterys, kad pasijuoktų iš savo kasdienybes, kad suprastų, jog jos nėra vienos, kad daug tokių. Skaitydamas tu supranti, kad visiems yra iššūkių, visiems yra sunku ir visiems taip pat gera auginti vaikus. Knygą rašiau tam, kad ją perskaitytų vyrai, todėl joje yra trump, tekstai apie tai, ko truputį trūksta mamai arba moteriai. Ją perskaitę vyrai ima geriau suprasti savo žmonas – vaikų mamas.

…………………..

Jau rugsėjo 22 dieną Žalgirio“ arenoje vyksiančiame renginyje būsimiems ir esamiems tėveliams „Esu mama“ Simonas Urbonas pristatys ne tik savo knygą „Mamų eilės“, bet ir skaitys paskaitą tėvams apie ryšį su vaikais bei papasakos, kaip jam sekėsi prižiūrėti atžalas išėjus tėvystės atostogų.

Renginyje paskaitas įvairiomis temomis skaitys ir kiti žinomi savo sričių specialistai: Lina Čaplinksienė „Makšties infekcijos nėštumo metu ir pogimdyviniu laikotarpiu“, Aušra Bružienė „Aš + vaikas = viena komanda“, Marija Mizgaitienė „Gimdymo baimė“, Sigita Valevičienė „Išprotėjusi motinystė. Kaip išprotėti sveikai?“, Ramunė Murauskienė „Kaip nenusisukti galvos ugdant ir auklėjant vaikus?“ ir Romualdas Šemeta „Kaip padėti žmonai gimdymo metu“. Lankytojų lauks ne tik seminarai, bet ir šeimoms skirtų prekių mugė, o pirmieji mugės lankytojai gaus specialias renginio rėmėjų įsteigtas dovanėles.

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook