Vaikui reikia stebuklų

Kaip suprasti vaikąIr mitais, ir pasakomis atsakoma į amžinuosius klausimus: koks iš tikrųjų yra pasaulis? kaip turiu jame gyventi savo gyvenimą? kaip man iš tikrųjų būti savimi? Mitai pateikia apibrėžtus atsakymus, o pasaka kalba užuominomis. Iš pasaka perteikiamos minties galima suprasti atsakymus į kilusius klausimus, bet jie čia niekada neišdėstomi aiškiai. Pasakos palieka vaiko fantazijai atsakyti, ar (ir kaip) pritaikyti sau tai, kas jose atskleidžiama apie gyvenimą ir žmogaus prigimtį.

Pasaka kalba tokiu būdu, kuris atitinka vaiko mąstyseną ir pasaulio patyrimo būdą. Todėl ji jam atrodo tokia įtikinama. Pasakos paguoda daug geresnė nei ta, kurios vaikas sulaukia, kai jį stengiamasi paguosti remiantis suaugusiųjų mąstysena ir požiūriu. Vaikas tiki tuo, ką sako pasaka, nes jos pasaulėvaizdis atitinka jo pasaulėvaizdį.

Kad ir kokio būtume amžiaus, mums yra įtikinamas tik toks pasakojimas, kuris atitinka principus, kuriems paklūsta mūsų mąstymo procesai. Jei tai teisinga kalbant apie suaugusiuosius, kurie išmoko pripažinti, kad egzistuoja daugiau nei viena pažiūrų sistema, kuria vadovaujantis galima suprasti pasaulį, – nors mums sunku ar net neįmanoma iš tikrųjų mąstyti laikantis ne savo, o kokios kitos pažiūrų sistemos, – juolab tai teisinga kalbant apie vaiką. Jo mąstymas animistinis.

Kaip ir neraštingi žmonės bei daugelis raštingų, „vaikas mano, kad jo santykiai su negyvuoju pasauliu atitinka santykių su gyvuoju žmonių pasauliu modelį: myluoja mielą jam patinkantį daiktą taip, kaip myluotų motiną, o duris, kurios jam trenkė, muša“14. Reikia pridurti, kad pirmu atveju jis taip elgiasi būdamas įsitikinęs, jog tas mielas daiktas mėgsta būti myluojamas taip pat kaip ir jis; o duris vaikas baudžia todėl, kad yra tikras, jog jos trenkė jam tyčia, norėdamos bloga.

Kaip parodė Piaget, vaiko mąstymas lieka animistinis iki lytinės brandos pradžios. Tėvai ir mokytojai sako jam, kad daiktai nejaučia ir negali atlikti veiksmų. Kad ir kiek vaikas, norėdamas įtikti šiems suaugusiesiems ar nebūti išjuoktas, apsimestų, jog tiki tuo, širdies gilumoje jis žino geriau. Kitų racionaliai mokomas, vaikas tik paslepia „tikrąjį žinojimą“ giliau sieloje ir racionalumas šio žinojimo nepaveikia. Tačiau šį žinojimą gali formuoti ir veikti tai, ko galima išgirsti iš pasakų.

Aštuonmečiui (čia tinka Piaget pavyzdžiai) saulė gyva, nes ji šviečia (ir, būtų galima pridurti, ji taip daro dėl to, kad nori). Animistiškai mąstančiam vaikui akmuo gyvas, nes gali judėti, pavyzdžiui, rieda žemyn nuo kalvos. Net ir dvylikos su puse metų vaikas yra įsitikinęs, kad upelis gyvas ir turi valią, nes jo vanduo teka. Tikima, kad saulėje, akmenyje ir vandenyje gyvena dvasios, labai panašios į žmones, todėl jie jaučia ir elgiasi kaip žmonės.15

Kodel mums reikia pasakųVaikui nėra aiškios ribos, skiriančios daiktus nuo gyvų būtybių, o visa, kas gyva, gyvena labai panašiai kaip mes. Jei nesuprantame, ką akmenys, medžiai ir gyvūnai turi mums pasakyti, tai todėl, kad nesame jiems užtektinai imlūs. Vaikui, siekiančiam suprasti pasaulį, atrodo protinga tikėtis atsakymų iš tų objektų, kurie sužadina jo smalsumą. Vaikas yra egocentriškas, todėl jis tikisi, kad gyvūnas kalbės apie tai, kas jam tikrai svarbu, kaip kalba gyvūnai iš pasakų ir kaip pats vaikas kalba su savo tikrais ar žaisliniais gyvūnais. Vaikas įsitikinęs, kad gyvūnas, net to atvirai ir neparodydamas, supranta ir jaučia kaip ir jis.

Gyvūnai pasaulyje klajoja laisvai ir po didelius plotus, todėl visai suprantama, kad pasakose jie gali tapti išėjusio ko nors ieškoti ir į tolimas vietas nukeliavusio herojaus vedliais. Visa, kas juda, yra gyva, ir tai vaikui leidžia patikėti, kad vėjas gali kalbėti ir nunešti veikėją ten, kur šiam reikia, kaip pasakoje
„Į rytus nuo saulės, į vakarus nuo mėnulio“16. Mąstant animistiškai, ne tik gyvūnai jaučia ir mąsto kaip mes – gyvi yra net akmenys. Tad kokiai nors būtybei būti paverstai akmeniu tiesiog reiškia, kad ji kurį laiką turės tylėti ir nejudėti. Taip pat samprotaujant atrodo visai tikėtina, kai daiktai, kurie anksčiau buvo nebylūs, pradeda kalbėti, duoda patarimų ir leidžiasi į klajones kartu su veikėju. Be to, visuose daiktuose gyvena dvasia, panaši į visas kitas dvasias (tai yra vaiko, kuris ėmė projektuoti savo dvasią į visus šiuos dalykus, dvasia), ir dėl šio vidinio tapatumo atrodo įtikima, kad žmogus gali pavirsti gyvūnu arba atvirkščiai – kaip pasakose „Gražuolė ir Pabaisa“ ar „Karalaitis varlė“.17 Nenubrėžiama griežta riba tarp gyva ir negyva, todėl negyva taip pat gali atgyti.

Kai vaikai, kaip ir didieji filosofai, ieško atsakymų į esminius ir amžinus klausimus: „kas aš esu? kaip turiu elgtis, kai gyvenime kyla sunkumų? kuo privalau tapti?“ – jie tai daro remdamiesi savo animistiniu mąstymu. Bet vaikas turi tiek abejonių dėl to, kas yra jo gyvenimas, kad pirmiausia jam kyla klausimas „kas aš esu?“

Kai tik vaikas pradeda vaikščioti ir tyrinėti aplinką, jis ima svarstyti savo tapatybės klausimą. Pastebėjęs savo atvaizdą veidrodyje, susimąsto, ar tai, ką mato, tikrai yra jis, o ne kitas lygiai toks pat vaikas, stovintis už šios stiklinės sienos. Jis nori tai išsiaiškinti: tyrinėja, ar tas kitas vaikas tikrai visokeriopai yra toks kaip jis. Vaikas daro grimasas, pasisuka ir šiaip, ir taip, nueina nuo veidrodžio ir šoka atgal prie jo, kad įsitikintų, ar tas kitas nuėjo, o gal tebėra čia. Nors vaikui tik treji, jis jau susiduria su sudėtingu asmens tapatybės klausimu.

Vaikas savęs klausia: „Kas aš esu? Iš kur atsiradau? Kaip atsirado pasaulis? Kas sukūrė žmogų ir visus gyvūnus? Koks gyvenimo tikslas?“ Tiesa, jis svarsto šiuos esminius klausimus ne abstrakčiai, o daugiausia taip, kaip jie susiję su juo. Rūpinasi ne dėl to, ar egzistuoja teisingumas kiekvienam žmogui, o ar teisingai bus elgiamasi su juo. Vaikas domisi, kas įstūmė jį į nepalankią padėtį ir kas galėtų sutrukdyti, kad taip neatsitiktų. Ar, be tėvų, yra dar kokių nors palankių jėgų? Ar tėvai yra palanki jėga? Kaip jam lavėti ir dėl ko? Ar jis gali turėti vilties, net jei būtų pasielgęs blogai? Kodėl jam visa tai atsitiko? Kokią reikšmę tai turės jo ateičiai? Pasakos pateikia atsakymus į šiuos neatidėliotinus klausimus, ir daugelį jų vaikas suvokia tik klausydamasis pasakų.

Suaugusiųjų akimis, taip pat ir šiuolaikinio mokslo požiūriu, pasakų pateikiami atsakymai yra fantastiniai ir neteisingi. Iš tikrųjų šie atsakymai atrodo tokie klaidingi, kad daugelis suaugusiųjų, atitolusių nuo vaikiško pasaulio patyrimo, nesutinka, kad vaikams būtų pateikiama tokia „klaidinga“ informacija. Tačiau tikroviški paaiškinimai vaikams paprastai būna nesuprantami, nes vaikai neturi abstraktaus proto, reikalingo jiems suvokti. Nors pateikę moksliškai teisingą atsakymą suaugusieji mano, kad vaikui viskas bus aiškiau, tokie paaiškinimai mažą vaiką suglumina, gniuždo ir dvasiškai palaužia. Vaikas gali jaustis saugus tik tada, kai yra įsitikinęs, kad dabar supranta tai, kas anksčiau jį trikdė, bet jis niekada šio jausmo nepatirs, jei jam pateikiami faktai, dėl kurių kyla naujų neaiškumų. Net jei vaikas pritaria gautam atsakymui, jis ima abejoti, ar uždavė tinkamą klausimą. Paaiškinimas jam neturi prasmės, taigi jis turėtų tikti atsakyti į kažkokį nežinomą klausimą, o ne į tą, kurį jis uždavė.

Todėl svarbu nepamiršti, kad vaiką įtikina tik tokios formuluotės, kurias jis gali suprasti remdamasis turimomis žiniomis ir skaitydamasis su tuo, kas yra užvaldę jo jausmus. Kai vaikui sakoma, kad Žemė skrieja kosmoso erdve ir veikiama sunkio jėgos sukasi aplink Saulę, tačiau, kitaip nei ant žemės krentantis vaikas, į Saulę nenukrenta, jį tai labai glumina. Vaikas iš patirties žino, kad kiekvienas daiktas turi į ką nors remtis ar būti ko nors laikomas. Tik gavęs paaiškinimą, pagrįstą šiomis žiniomis, jis pasijus geriau išmanąs apie Žemę kosmose. Dar svarbiau, jog tam, kad ant Žemės paviršiaus jaustųsi saugus, vaikas turi tikėti, jog šis pasaulis tvirtai laikomas vietoje. Todėl jam atrodo, kad geresnis paaiškinimas pateikiamas mite, kuriame sakoma, kad Žemė laikosi ant vėžlio ar ją laiko milžinas.

Jei vaikas priima kaip tiesą tai, ką jam sako tėvai, – kad Žemė yra planeta, kurią jos kelyje patikimai laiko sunkio jėga, – jis tegali įsivaizduoti, kad sunkio jėga yra virvelė. Taigi tėvų paaiškinimas nepadeda jam geriau suprasti, kas yra Žemė, ir nepadeda jaustis saugiai. Reikia gana brandžiai mąstyti, kad patikėtum, jog tavo gyvenime galimas stabilumas, kai Žemė, kurios paviršiumi vaikštai (šis paviršius yra tvirčiausias iš visų aplinkinių dalykų ir ant jo viskas laikosi), neįtikėtinu greičiu sukasi apie nematomą ašį; be to, ji dar sukasi aplink Saulę; o dar – su visa Saulės sistema lekia per kosmosą. Man niekada neteko susidurti su berniuku iki lytinės brandos pradžios, kuris galėtų suvokti visą šį vienu metu vykstantį judėjimą, nors pažinojau daugelį tokių, kurie galėjo šią informaciją pakartoti. Tokie vaikai kaip papūgos kartoja paaiškinimus, kurie jų pasaulio patirties požiūriu yra melas, tačiau jie privalo tikėti jų teisingumu dėl to, kad tai kokio nors suaugusiojo žodžiai. Dėl to vaikai ima nepasitikėti savo patirtimi, taigi ir savimi bei savo proto nauda.

1973-iųjų rudenį laikraščiai rašė apie Kohouteko kometą. Tuo metu vienas nusimanantis gamtos mokslų mokytojas labai protingų antrokų ir trečiokų grupelei pateikė šios kometos paaiškinimą. Kiekvienas vaikas kruopščiai išsikirpo iš popieriaus skritulį ir nusibraižė ant jo planetų kelią aplink Saulę. Kometos kelias buvo pavaizduotas popierine elipse, pritvirtinta prie to popierinio skritulio įkarpoje. Vaikai man parodė, kad kometos judėjimo kelias su planetų keliais sudaro kampą. Man ėmus klausinėti, vaikai pasakė, kad laiko kometą rankose, ir parodė man elipsę. Kai paklausiau, kaip kometa, kurią jie laiko rankose, gali būti ir danguje, visi suglumo.

Sutrikę vaikai kreipėsi į mokytoją ir šis rūpestingai paaiškino, kad tas kruopščiai jų pasidarytas rankose laikomas daiktas tėra planetų ir kometos modelis. Visi vaikai pasakė, kad suprato, ir būtų tą patį pakartoję, jei jų būtų dar klausę. Bet anksčiau jie į rankose laikomą skritulį, sujungtą su elipse, žvelgė su pasididžiavimu, o dabar jis jiems pasidarė visai neįdomus. Keli popierių suglamžė, kiti išmetė modelį į šiukšlių dėžę. Kol popieriaus figūrėlė vaikams buvo kometa, jie visi ketino parsinešti modelį namo ir parodyti tėvams, bet dabar jis jiems nebeturėjo prasmės.

Stengdamiesi priversti vaiką priimti moksliškai teisingus paaiškinimus, tėvai, deja, dažnai nepaiso, ką mokslas yra atradęs apie vaiko proto veikimą. Vaikų psichinių procesų tyrimai, ypač atlikti Piaget, įtikinamai parodė, kad mažas vaikas negali suprasti dviejų itin svarbių abstrakčių idėjų – kiekio pastovumo ir grįžtamumo, pavyzdžiui, kad tas pats vandens kiekis siaurame inde pakyla aukštai, o plačiame lieka žemai ir kad atimant pridėties procesas apgręžiamas. Kol vaikas neįstengia suprasti tokių abstrakčių idėjų, jis gali suvokti pasaulį tik subjektyviai.18

Moksliniams paaiškinimams suvokti reikia objektyvaus mąstymo. Tiek teoriniai, tiek eksperimentiniai tyrimai parodė, kad nė vienas ikimokyklinio amžiaus vaikas šių dviejų idėjų iš tikrųjų suprasti negali, o be jų neįmanomas abstraktus supratimas. Ankstyvame amžiuje, iki aštuonerių ar dešimties, vaikas savo patirčiai nusakyti gali susikurti tik itin suasmenintas idėjas. Jis maitinasi augalais, augančiais ant šios Žemės, kaip motina jį maitino krūtimi, todėl jam atrodo natūralu laikyti Žemę motina ar deive, ar bent motinos buveine.

Net ir mažas vaikas kažkaip žino, kad jį sukūrė tėvai. Todėl jam atrodo labai suprantama, kad, kaip ir jį, visus žmones ir aplinką, kurioje jie gyvena, sukūrė antžmogiška figūra, pernelyg nesiskirianti nuo jo tėvų, – koks nors dievas ar deivė. Tėvai vaiką prižiūri ir namuose parūpina to, ko jam reikia, todėl jis lengvai patiki, kad kažkas panašus į juos, tik daug galingesnis, protingesnis ir patikimesnis – angelas sargas – jam išėjus į pasaulį elgsis taip pat.

Taigi vaikas suvokia pasaulio tvarką pagal tėvų ir to, kas vyksta šeimoje, paveikslą. Senovės egiptiečiai, kaip ir vaikas, laikė dangų motiniška figūra (Nuta), kuri, globėjiškai išsilenkusi virš žemės, romiai gobia žemę ir juos.19 Toks požiūris anaiptol netrukdo žmogui vėliau pradėti aiškinti pasaulį racionaliau ir suteikia saugumo ten ir tada, kai jo labiausiai reikia, o šis saugumas atėjus laikui leidžia susikurti tikrai racionalų pasaulėvaizdį. Gyvenimas mažoje bekraštės erdvės supamoje planetoje vaikui atrodo baisiai vienišas ir šaltas – tiesiog priešingybė to, koks, jo žiniomis, turėtų būti gyvenimas. Todėl senovės žmonės turėjo poreikį jausti, kad juos apgobusi saugo ir šildo motina. Menkinti tokį globėjišką vaizdinį, laikant jį tik vaikiška nebrandaus proto projekcija, – tai atimti iš mažo vaiko dalį jam reikalingo ilgalaikio saugumo ir paguodos.

Tiesa, jei saugančios dangaus motinos idėjos laikomasi per ilgai, ji gali protą varžyti. Nei infantilios projekcijos, nei priklausomybė nuo įsivaizduojamų globėjų – tokių kaip angelas sargas, kuris rūpinasi tavimi, kol miegi ar kol nėra Motinos, – nesuteikia tikro saugumo. Bet tol, kol žmogus negali suteikti sau tikro saugumo, fantazijos ir projekcijos yra daug geriau nei jokio saugumo. Kai vaikas tokį (iš dalies įsivaizduojamą) saugumą patiria ganėtinai ilgai, tai jam leidžia pajusti pasitikėjimą gyvenimu, o šis jausmas reikalingas, kad jis pasitikėtų savimi. Pasitikėjimas savimi būtinas, kad didėjančiais proto gebėjimais vaikas išmoktų įveikti gyvenime kylančius sunkumus. Galiausiai vaikas supranta, kad tai, ką jis laikė pažodžiui teisinga idėja, – žemė kaip motina, – tėra simbolis.

Pavyzdžiui, vaikas, kurį pasaka išmokė tikėti, jog veikėjas, iš pradžių atrodęs bjaurus ir grėsmingas, gali stebuklingai pavirsti pagalbiausiu draugu, jau gali patikėti ir tuo, kad sutiktas nepažįstamas jį gąsdinantis vaikas taip pat gali nustoti grėsmingumo ir tapti puikiu draugu. Tikėjimas pasakos „tiesa“ suteikia vaikui drąsos nesitraukti paveiktam įspūdžio, kurį iš pradžių padaro šis nepažįstamasis. Prisiminęs, jog daugybės pasakų herojai gyvenime sulaukė sėkmės dėl to, kad išdrįso susidraugauti su kokia nors iš pirmo žvilgsnio nepatrauklia figūra, vaikas tiki, jog gali pakartoti tą patį stebuklą.

Žinau daug atvejų, kai žmogui, ypač vėlyvoje paauglystėje, prireikė ne vienų metų tikėjimo stebuklais kompensuoti jų pirmalaikei netekčiai vaikystėje, kai jam buvo primesta atšiauri tikrovė. Atrodo, tarsi šie jauni žmonės jaustų, jog dabar turi paskutinę progą kompensuoti didelį gyvenimo patirties trūkumą, arba manytų, jog jie, niekada netikėję stebuklais, neatlaikys suaugusiųjų gyvenimo griežtumo. Daugelis jaunų žmonių, kurie mūsų dienomis staiga bando pabėgti į narkotikų sukeliamus sapnus, tampa kokio nors guru mokiniais, tiki astrologija, užsiima „juodąja magija“ ar kaip nors kitaip bėga nuo tikrovės į svajas apie stebuklingą patirtį, kuri turėtų pakeisti gyvenimą į gera, buvo pirma laiko verčiami pažvelgti į tikrovę kaip suaugusieji. Bandymo tokiais būdais vangstytis tikrovės gilesnė priežastis yra susijusi su tuo, ką vaikas patyrė formuodamasis, gyvenimo pradžioje. Ši patirtis sutrukdo išsiugdyti įsitikinimą, kad gyvenimą galima įvaldyti tikroviškais būdais.

Atrodo, pageidautina, kad žmogus per savo gyvenimą pakartotų procesą, istoriškai vykusį moksliniam mąstymui formuojantis. Istoriškai žmogus ilgą laiką naudojosi emocinėmis projekcijomis, tokiomis kaip dievai, kurios kilo iš jo nebrandžių vilčių ir troškimo paaiškinti žmogų, visuomenę ir visatą. Šie paaiškinimai padėdavo jam jaustis saugiai. Paskui iš lėto, vykstant visuomenės, mokslo ir technologijos pažangai, žmogus išsilaisvino iš nuolatinės baimės dėl savo gyvenimo. Pasijutęs saugiau ir pasaulyje, ir sieloje, žmogus galėjo suabejoti vaizdinių, kurie jam anksčiau buvo aiškinamosios priemonės, pagrįstumu. Nuo tada „vaikiškos“ žmogaus projekcijos ėmė nykti ir jų vietą užėmė racionalesni paaiškinimai. Tačiau šiame procese tikrai nebuvo išvengta keistenybių. Protarpiais pasitaiko įtampos ir nepritekliaus laikotarpių ir žmogus vėl ima guostis „vaikiška“ idėja, kad jis ir jo būstas yra visatos centras.

Elgsenos požiūriu, kuo žmogus gyvenime jaučiasi saugesnis, tuo mažiau jam reikia laikytis „infantilių“ projekcijų – mitinių paaiškinimų ar pasakose siūlomų būdų įveikti amžinus gyvenimo sunkumus – ir tuo daugiau jis gali leisti sau ieškoti racionalių paaiškinimų. Kuo saugesnis jaučiasi žmogus, tuo jam lengviau sutikti su paaiškinimu, sakančiu, kad jo pasaulis kosmose mažareikšmis. Kai tik žmogus jaučiasi esąs tikrai reikšmingas savo žmogiškoje aplinkoje, jam mažai terūpi jo planetos svarba visatoje. Kita vertus, kuo nesaugesnis žmogus savyje ir toje vietoje, kurią užima aplinkiniame pasaulyje, tuo labiau jis iš baimės traukiasi į save arba, jei nepasitraukia, tada juda į išorę, siekia ką nors užkariauti vien tam, kad užkariautų. Jis elgiasi priešingai nei tas, kuris tyrinėja skatinamas smalsumą išlaisvinančio saugumo.

Dėl tų pačių priežasčių vaikui, kol jis nėra tikras, ar artimiausios aplinkos žmonės jį apsaugos, reikia tikėti, kad pranašesnės jėgos, tokios kaip angelas sargas, juo rūpinasi ir kad pasaulis bei jo vieta pasaulyje yra labai svarbūs. Čia išryškėja viena šeimos gebėjimo suteikti būtiniausią saugumą sąsaja su tuo, ar vaikas augdamas noriai imasi racionalių tyrinėjimų.

* * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * *

Ištrauka iš knygos „Kodėl mums reikia stebuklo“ – apie pasakas psichoanalitiko žvilgsniu

 Bruno Bettelheim. Kodėl mums reikia stebuklo: pasakų reikšmė ir svarba: psichoanalitinis požiūris. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 479 p. Dailininkas Jokūbas Jacovskis

Kiekviena pasaka – tai stebuklingas veidrodis, kai kuriais atžvilgiais atspindintis mūsų dvasinį pasaulį ir žingsnius, kuriuos mums būtina žengti, kad iš nebrandžių taptume brandūs.

Bruno Bettelheim (Brunas Betelheimas, 1903–1990) – garsus žydų kilmės amerikietis vaikų psichologas ir psichiatras, ilgametis Čikagos universiteto psichologijos ir psichiatrijos profesorius. 1938–1939 m. kalėjo Dachau ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose, nuo 1939 m. gyveno JAV. B. Bettelheimą išgarsino įvairias traumas patyrusių vaikų terapijos metodas. Jo veikalai apie vaikų emocines traumas, brandos ritualus ir vyriškumo formavimąsi išlieka labai aktualūs iki šiol.

„Kodėl mums reikia stebuklo“ – tai vienas svarbiausių B. Bettelheimo darbų, jame į pasakas pasižiūrima psichoanalitiko žvilgsniu. Čia aptariamos visame pasaulyje žinomos pasakos („Trys paršiukai“, „Jūreivis Sindbadas“, „Anselis ir Grytutė“, „Raudonkepuraitė“, „Snieguolė“, „Miegančioji gražuolė“, „Pelenė“ ir kt.) ir atskleidžiama didžiulė jų reikšmė vaiko emocinei ir psichologinei raidai. Autorius teigia, kad pasakos per savo unikalią struktūrą perduoda vaikui tai, kas labai svarbu kiekvienam bręstančiam žmogui – įrankius suvaldyti savo vidinį pasaulį, orientyrus  suvokti sudėtingas gyvenimo situacijas ir pagalbą ieškant iš jų išeities. Pasakos padeda pažinti save ir kitus, skirti gėrį ir blogį, priimti ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją gyvenimo pusę, suteikia drąsos ir mažina įtampą susidūrus su bauginančia, nepažįstama tikrove.

 

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą


*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>

Facebook