ŽINDYMAS – BENDRAVIMO MOKYKLA

Žindymas - mamos meilėIštrauka iš vaikų gydytojo Kazimiero Vitkausko  knygos “Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė”

Žin­dy­mas – tai su­bti­lus bend­ra­vi­mas su kū­di­kiu, nuo­sek­laus vai­ko ruo­ši­mo gy­ven­ti tarp žmo­nių pra­džia. Mū­sų pro­tė­viai tai va­di­no „ža­di­ni­mu“. Kū­di­kio sme­ge­nys – tar­si nuo­lat pa­si­krau­nan­ti ba­te­ri­ja, ku­riai ener­gi­ją ner­vi­niais ka­na­lais su­tei­kia ju­ti­mai. Mai­ti­nant kū­di­kį krū­ti­mi yra ža­di­na­mi vi­si pen­ki žmo­gaus ju­ti­mai – re­gė­ji­mas, klau­sa, uos­lė, sko­nis ir ly­tė­ji­mas, bū­ti­ni ge­ram fi­zi­niam, pro­ti­niam ir emo­ci­niam vai­ko vys­ty­mui­si. Ir aukš­tes­nės emo­ci­jos, kaip, pa­vyz­džiui, mei­lė, taip pat for­muo­sis ju­ti­mais gau­tos in­for­ma­ci­jos pa­grin­du. Vai­ko mei­lė mo­ti­nai. Ir mo­ti­nos mei­lė vai­kui taip pat.

Nau­ja­gi­mio re­gė­ji­mas dar ne­la­bai ašt­rus, nes tink­lai­nės struk­tū­ros ir op­ti­nis ner­vas dar nebūna pasiekę visiškos brandos. Spal­vų mar­gu­my­nais pir­mų­jų mė­ne­sių am­žiaus kū­di­kio ne­su­ža­vė­si­te, nes jis ge­riau­siai ma­to iš­si­ski­rian­čias bal­tas ir juo­das de­ta­les. Žvilgs­nį nau­ja­gi­mis su­tel­kia į stam­bius kont­ras­tin­gus ob­jek­tus, esan­čius ne­to­li akių, ir ge­riau­siai ma­to maž­daug 30 cm at­stu­mu – kaip tik toks nuo­to­lis bū­na tarp kū­di­kio akių ir mo­ti­nos vei­do, kai jis lai­ko­mas krū­ties ly­gy­je žin­dant. Kū­di­kiai, at­ro­do, tu­ri įgim­tą po­lin­kį vi­zua­li­nę pir­me­ny­bę teik­ti žmo­nių vei­dams. Žin­do­mas kū­di­kis ar­ti ma­to mo­ti­nos vei­dą ir pa­žįs­ta jos nuo­tai­kas.

Nau­ja­gi­mį la­biau­siai do­mi­na ir ra­mi­na aukš­tes­nių to­nų gar­sai ir mo­te­riš­ki bal­sai, ypač kal­ba jo mo­ti­nos, ku­rią iš­moks­ta at­skir­ti nuo dau­gy­bės ki­tų pa­sau­lio gar­sų. Jis užuo­džia jo ar­ti­miau­siam žmo­gui bū­din­gą kva­pą ir jun­ta pie­no sko­nį, ku­ris jam bus gar­du­mo eta­lo­nu. Švel­niai lai­ko­mas ir glos­to­mas ir tuo pa­čiu at­sa­ky­da­mas, kū­di­kis pa­ti­ria glau­daus ry­šio ga­lią.

Žin­dy­mas ge­ri­na są­vei­ką tarp mo­ti­nos ir kū­di­kio. Mai­ti­ni­mas krū­ti­mi už­tik­ri­na, kad kū­di­kis yra lie­čia­mas, daž­niau pai­ma­mas ant ran­kų, pa­glos­to­mas ir pri­glau­džia­mas. Krū­ties juk ne­pa­lik­si kaip bu­te­liu­ko, įsta­ty­to kū­di­kiui į bur­ną, ir nei­šei­si „svar­bes­nių dar­bų dirb­ti“. Mai­ti­nant  iš bu­te­liu­ko, kū­niš­kas kon­tak­tas neiš­ven­gia­mai nyks­ta. XX am­žiaus vi­du­ry­je bu­vo iš­ve­di­nė­ja­ma teo­ri­ja, kad ne­rei­kia kū­di­kio be rei­ka­lo im­ti ant ran­kų, ne­šio­ti, my­luo­ti, nes jis pri­pras ir iš­leps. Ta­čiau kū­di­kiai, ku­rie gy­ve­no prie­glau­do­se ir ga­vo vi­są jiems rei­ka­lin­gą mais­tą, neau­go. Jiems trū­ko kaip tik to ar­ti­mo kon­tak­to su žmo­gu­mi, lie­ti­mo ir glos­ty­mo, ku­rie svar­būs net ir įsi­sa­vi­nant mais­tą, nes ska­ti­na virš­ki­ni­mo fer­men­tų iš­si­sky­ri­mą. Sa­ko­ma, kad kū­di­kį rei­kia pri­glaus­ti bent ke­tu­ris kar­tus per die­ną, kad jis iš­gy­ven­tų, aš­tuo­nis kar­tus – kad bū­tų svei­kas, dvy­li­ka – kad bū­tų lai­min­gas.

Kū­di­kiui žin­dant krū­tį, mo­ti­nos kū­ne vyks­ta ir gry­nai bio­lo­gi­niai pro­ce­sai. Pos­me­ge­ni­nė­je liau­ko­je hi­po­fi­zy­je ga­mi­na­si ir į krau­ją iš­si­ski­ria hor­mo­nas pro­lak­ti­nas. Jo pa­va­di­ni­mas yra lo­ty­niš­kų žo­džių jun­gi­nys „pro lac­tum“, reiš­kian­tis „dėl pie­no“ ar­ba „pie­ną ska­ti­nan­tis“, ta­čiau tai dar ne vis­kas – jis taip pat yra ir „mo­ti­nys­tės hor­mo­nas“ – ra­mi­nan­tis ir su­tai­kan­tis. Kaip tik dėl di­des­nės pro­lak­ti­no  kon­cent­ra­ci­jos kraujyje, mo­ti­na yra la­biau glo­bo­jan­ti ne­gu tė­vas. Jei­gu la­bo­ra­to­ri­niams gy­vū­nams su­lei­džia­ma pro­lak­ti­no, jie ima elg­tis „mo­ti­niš­kai“.

Ta­čiau ir jaus­mų pa­tir­tis la­bai svar­bi mo­ti­nys­tės bran­dai. Su kū­di­kiu nuo­lat bū­nan­ti mama, ste­bė­da­ma vai­ko kvė­pa­vi­mo rit­mą, mie­go po­bū­dį, vei­do iš­raiš­kas, la­biau su­pran­ta jo el­ge­sį, o gir­dė­da­ma verks­mą, at­pa­žįs­ta al­kio, skaus­mo ir ne­ri­mo niuan­sus jo bal­se. Pa­gal tuos po­žy­mius, tar­si  jai siun­čia­mus ženk­lus, mo­ti­na iš­moks­ta su­pras­ti kū­di­kio po­rei­kius ir gali paten­ki­nti juos ne­lauk­da­ma, kol ma­žy­lis pra­dės rėk­ti. O kū­di­kis, įpra­tęs, kad jo norai ten­ki­na­mi ir be rė­ki­mo, net ir ne­bes­ku­ba to da­ry­ti. Taip vai­kas mo­ko­si ra­miai, su pa­si­ti­kė­ji­mu ir „be ner­vų“, bend­rau­ti. Tarp jo ir tė­vų įsi­vy­rau­ja har­mo­ni­ja.

knygos KudikioZindymas virselisKai tarp kū­di­kio ir mo­ti­nos yra har­mo­ni­ja, reiš­kia, jog jie įsi­jau­čia vie­nas į ki­tą. Dau­gu­ma tė­vų ir vai­kų, o ir ap­skri­tai šei­mos, vi­suo­me­nės ar net žmo­ni­jos pro­ble­mų ky­la dėl ne­jaut­ru­mo, ne­no­ro su­pras­ti vie­nas ki­to po­rei­kius, ne­pa­si­ti­kė­ji­mo. Nau­ja­gi­mis, kū­di­kis ar net paaug­lys nė­ra pik­ty­biš­kas nu­si­kal­tė­lis, su­pla­na­vęs skriaus­ti, var­gin­ti ir iš­nau­do­ti sa­vo tė­vus. Jis pra­šo to, ko jam bū­ti­nai rei­kia, ir prie­mo­nių tiems po­rei­kiams pa­ten­kin­ti. Vi­si nau­ja­gi­mio norai yra pa­si­reiš­ki­mas genuose esan­čios gy­vy­bės vys­ty­mo­si pro­gra­mos, ku­ri ver­čia jį są­vei­kau­ti su ap­lin­ka. Kū­di­kio po­rei­kių ten­ki­ni­mas yra ne le­pi­ni­mas, bet są­ly­gų vai­ko vys­ty­mui­si su­da­ry­mas. Jei­gu kū­di­kis ne­ga­li pa­ten­kin­ti sa­vo po­rei­kių, jis da­ro­si irz­lus. Klys­ta tie auk­lė­to­jai, ku­rie sa­ko, kad „vai­kui rei­kia iš­si­rėk­ti“, nes taip jis „už­grū­di­na­mas“ ir pa­ga­liau „liau­sis triukš­ma­vęs“. Jei vai­kas rė­kia – dar ne bė­da, blo­gai, kai į jo riks­mą nie­kas ne­rea­guo­ja. Kū­di­kiai, ku­riems lei­džia­ma il­gai rėk­ti, ku­riuos api­ma ne­vil­tis, il­gai­niui ga­li tap­ti neu­ro­ti­kais ar net psi­chiš­kai ne­svei­kais žmo­nė­mis. Jei neat­si­lie­pia­ma, kai vai­kas šau­kia­si pa­gal­bos, tai reiš­kia, jog jis neiš­moks sa­va­ran­kiš­ku­mo, nes be­jė­gis kū­di­kis ne­ga­li bū­ti sa­va­ran­kiš­kas. Vie­na, ką jis įsi­są­mo­nins, – kad jo nie­kas ne­my­li ir nie­kam jis ne­rei­ka­lin­gas. Jei­gu į kū­di­kį žiū­ri­ma kaip į be­jaus­mį daik­tą, iš jo ati­ma­ma tei­sė, ku­rios nori kiek­vie­nas žmo­gus, tai tei­sė bū­ti iš­klau­sy­tu, su­pras­tu ir mylimu. Gy­ve­ni­me ir taip bus nusivylimų, vi­sai ne­bū­ti­na, kad dar ir tė­vai ty­čia vai­ką ap­vil­tų.

Ypač daug tė­vų dė­me­sio ir kant­ry­bės rei­ka­lau­ja va­di­na­mie­ji di­de­lių po­rei­kių kū­di­kiai. Tai bū­si­mie­ji ne­nuo­ra­mos, ener­gin­gi žmo­nės su „ug­ne­le“. Jie yra gam­tos (tei­sin­giau, pa­čių tė­vų – per ge­nus) ap­do­va­no­ti verž­liu tem­pe­ra­men­tu, ku­ris tu­rė­tų už­tik­rin­ti, kad jie gaus tė­vų dė­me­sio tiek, kiek jiems rei­kia. Di­de­lių po­rei­kių kū­di­kis in­ten­sy­viau ir at­kak­liau siun­čia ap­lin­ki­niams dė­me­sio rei­ka­lau­jan­čius sig­na­lus. Jei­gu jam rei­kia, kad bū­tų paim­tas ant ran­kų, jis rėks tol, kol tai bus pa­da­ry­ta. Tai ge­nai ver­čia vai­ką in­ten­sy­viau do­mė­tis ap­lin­kos reiš­ki­niais ir ak­ty­viai bend­rau­ti su žmo­nė­mis – juk to ne­pa­da­ry­si pa­sy­viai gu­lė­da­mas lo­vy­tė­je ir abe­jin­gai žiū­rė­da­mas į lu­bas ar nu­si­bo­du­sį barš­ka­lė­lį.

 

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook