Žindymas ir miegas naktį

Pagal gamtą

Geriausias maistas kūdikiui – gamtos šiam tikslui išrastas – yra motinos pienas. Šis maistas nuostabus tuo, jog yra labai lengvai (ir greitai) suvirškinamas ir labai lengvai (irgi greitai) įsisavinamas. Tada vėl reikia naujos maisto porcijos. Gamta jauniklius turi užauginti greitai. Todėl maži vaikai auga ne tik dieną, bet ir naktį. Sapnų specialistai jiems aiškina: „jei sapnuoji, kad skrendi – augi labai greitai“. Tik didesni vaikai auga iš per dieną suvalgyto maisto. O pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, ir ypač savaitėmis, kūdikiai „skrenda“ visą laiką. Todėl dienos maistas nesukaupia kūno statybos ir energijos atsargų visai nakčiai. Ir tuomet reikia jų papildymo.

Kol gyveno mamos gimdoje, vaikelis visas jam reikalingas medžiagas gaudavo per placentą iš pro ją tekančio kraujo nuolat, be sustojimo. Ten jis buvo maitinamas be pertraukų. Po gimimo estafetę iš placentinio maitinimo perima žindymas. Jau nėštumo pabaigoje motinos krūtyse būna priešpienio, tačiau nedaug. Naujagimis taip pat dar nėra stiprus valgytojas ir virškintojas, jo skrandukas mažas, todėl ir maistą gali įsisavinti nedidelėmis porcijomis. Taigi valgyti labai dažnai jam yra natūralu visą parą, taip pat ir naktį.

Miego ciklai

Žindomų kūdikių miego pobūdis skiriasi nuo dirbtinai maitinamų. Žindomi kūdikiai dažniau prašosi maitinami, nes motinos pienas greičiau suvirškinamas ir lengviau įsisavinamas negu mišiniai. Paprastai jie miega trumpais epizodais, dažnai prabusdami. Bet nereikia to vadinti miego sutrikimais – tai normalu.

Miegas yra cikliškai banguojantis procesas, kurio metu kaitaliojasi gilaus (ramaus) ir paviršutiniško (jautraus) miego fazės. Vienas kūdikio miego ciklas trunka maždaug 60 minučių, ir pusė to laiko tenka paviršutiniškam miegui. Šioje jautriojoje miego fazėje kūdikiai lengvai prabunda nuo menko dirgiklio. Jeigu tuo metu vaikas nejaus šalia savęs, neužuos, negirdės, nematys artimo žmogaus, jis gali išsigąsti, jog yra paliktas vienas ir nesaugus.

Kūdikiui ir mamai miegant greta, jų abiejų miego ciklai keičiasi darniai. Mama taip pat lengviau atsibunda kūdikiui sunerimus, nes jos jautriojo miego fazė sutampa su kūdikio paviršutiniškojo miego faze, o kūdikio gilaus miego fazės metu ir mamos miegas būna ramesnis. Jeigu išalkęs kūdikis sukruta, mama, gulėdama šalia, tai pajaučia ir kūdikį priglaudžia prie krūties, pati visiškai neišsibudindama. O jeigu ir atsitiktų taip – nieko baisaus: žindymo metu mamos kraujyje pagausėja „motinystės“ hormonų prolaktino ir oksitocino, kurie veikia raminančiai, o naktį – ir migdančiai. Beje, smulkios liaukutės, esančios tamsesniajame laukelyje aplink spenelį, išskiria sekretą, turintį būdingą kvapą, kuris padeda kūdikiui pačiam susirasti motinos krūtį tamsoje. Po kiek laiko tai pasidaro taip natūralu, kad mamos net neprisimena, kiek kartų per naktį žindė. Miegoti kartu su kūdikiu yra saugu, nes mama jį instinktyviai jaučia. Žindymas – tai bene vienintelis darbas, kurį galima dirbti miegant.

Saugumo garantija

Žmonės pasižymi išradingumu, ne veltui ir savo rūšį jie pavadino homo sapiens – protingasis žmogus. Viena iš mūsų protėvių sugalvotų gudrybių buvo standus naujagimio vystymas – susukimas lyg į kokoną. Taip kūdikiui sukuriama iliuzija, jog jis yra apglėbtas, tarsi laikomas, taigi turėtų jaustis saugus ir nerėkti. Deja, apgaulės nėra geri dalykai. Suspaustas ilgai vienoje padėtyje gulintis kūdikis negali judėti: lėtėja kraujotaka, silpni lieka raumenys ir kaulai, vystosi rachitas – pradėjus vaikščioti iškrypsta kojos. Kokia iš to laimė dėl savo ramybės taip vaiką apgavusiems tėvams?

Augant kūdikiui vystosi jo psichika, domėjimasis pasauliu ir jis ima pastebėti ne tik vis daugiau jį supančių daiktų, bet ir gyvosios aplinkos pokyčius, reiškinius, pradeda atskirti savus ir svetimus veidus, balsų intonacijas ir nuotaikas. Galėjo atsitikti ir taip, jog ne viskas mažojo žmogaus orbitoje vyko absoliučiai tobulai, gal jį patį kažkas nustebino, ir gal net (jo suvokimo masteliu) ganėtinai gąsdinančiai. Ir jūsų vaikeliui dabar tai naktimis sapnuojasi. Tamsoje prabudęs kūdikis nesijaučia saugus. Gi pats tikriausias saugumo užsitikrinimas jam yra betarpiškas prisiglaudimas, o pats tikriausias prisiglaudimas kūdikiui yra žindymas. Tačiau jeigu jūsų motiniška intuicija sako, jog taip yra būtent dėl kūdikio noro pavalgyti, ką gi, tikriausiai esate teisi. Abiem atvejais adresas tas pats – prie krūties: verkiantį kūdikį priglausti, alkaną – pamaitinti. O kas galėtų būti geriau?

Ar taip būtų geriau?

Jeigu mama ir kūdikis miega atskirai, toli vienas nuo kito, jų miego ciklai nesusiderina ir kūdikiui gali ne iš karto pavykti pažadinti savo verksmu giliai miegančią mamą. Kol ji atsikels ir prieis, abu jau bus visiškai išsibudinę, ir paskui abiem bus sunkiau užmigti. Mama labiau pavargsta, ir visa šeima kenčia nuo neišsimiegojimo, kai kūdikio riksmo būna pažadinama po kelis kartus per naktį. Aišku, jei atskirai migdomas žindomas kūdikis, tokių atsibudimų būna daugiau, nes motinos pienas lengvai ir greitai virškinamas. Todėl ir vaikas vėl išalksta greičiau negu dirbtinai maitinamas kūdikis – karvės pieno mišinių virškinimas mažylio pilvelyje vyksta sunkiau ir ilgiau užtrunka. Kaip žinoma, sunkus virškinimas nebūtinai reiškia lengvą gyvenimą. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams dažniau pučia vidurius ir skauda pilvelį, o tada bemiegės tėvų naktys garantuotos.

Gamtos saugumo programa yra užkoduota ir visų motinų genuose! Todėl net ir atskirai gulinčiam kūdikiui ilgai neprabundant, mama vis tiek laikas nuo laiko, o praktiškai kiekvienos savojo miego ciklo paviršutiniškosios fazės jautriausiame taške, pabunda (kelia galvą arba keliasi ir eina) pasižiūrėti ir įsitikinti, ar jos vaikui viskas gerai.

Ir dar – patyrę tėvai žino, jog kūdikio nepaguldysi tuoj pat į lovelę ar vežimėlį, vos tik jis užsimerkė – jis turi visiškai įmigti – pasiekti giliojo miego fazę. Kol kūdikis yra paviršutiniško miego fazėje, jis vėl lengvai prabunda dėl menko dirgiklio ir migdymą tenka pradėti iš naujo. O paviršutiniško jautraus miego požymiai yra vis dar sulenktos vaikelio rankytės ir sugniaužti kumšteliai, veido grimasos ir krutančios blakstienos. Toks migdymas užtrunka apie 20 minučių, ir tai būtų laikas, atimtas iš mamos ar net visos šeimos naktinio poilsio „biudžeto“. O jeigu kūdikis dar ir maitinamas dirbtinai, iš buteliuko, tai jau tikrai mažiausiai du žmonės turėtų nemiegoti: vienam teks raminti verkiantį kūdikį, kol kitas paruoš ir šildys jam mišinuką.

Vaikas – ne lėlė

Nenustebkite, būna kūdikių, kurie dieną prie krūties prašosi rečiau negu naktį. Šviesa, daugiau įvairių garsų ir įvykių aplinkui veikia ne raminančiai (kaip tai būna žindant tamsoje ir tyloje naktį), o dirgina jutimus ir dėmesį, neleidžia įmigti dar kaip reikiant nepasisotinus. Be to, ir mama, savo elgesiu savotiškai paragina, skatina kūdikį suvalgyti daugiau. Daugiau suvalgius, ir išalkstama vėliau. Be to, dieną atsibudusį kūdikį galima nuraminti ir pratempti laiką iki kito maitinimo kitomis veiklomis: pamankštinimu, pakutenimu, panešiojimu su pašokinėjimais ir padainavimais, ko juk paprastai nedarote naktį. O jeigu ir darytumėte, vargu ar labiau pailsėtumėte, negu paprasčiausiai priglausdama prabudusį šalia gulintį kūdikį prie savo krūties. Tiesiog taip darykite ir įsitikinsite, jog žindydama ir pati vėl užmigsite greičiau.

Dieną vaikas ir turi būti reiklus, nerimstantis. Labai ramiais ir daug bei ilgų pokaitėlių dieną išmiegančiais kūdikiais besidžiaugiančios mamos neretai turi atidirbti naktį (kaip, beje, ir patys dieną pramiegoję vaikai), nes augantis vaikas nėra tik valgymui ir miegojimui sukurta gyva lėlė. Žmogaus protas vystosi ne ilsėdamasis, o veikdamas. Tam vien sapnų neužtenka. Kita vertus, per daug emocinga ir intensyvi veikla per dieną gali per daug įaudrinti kūdikį ir naktį jam bus sunku ramiai miegoti. Nereikėtų mamai prieš naktį gerti stiprios kavos, nes kofeinas, patekęs su pienu, gali dirginti kūdikio smegenis ir neleisti jam giliai įmigti.

Naktibaldos metinukai

Dieniniai metinuko ar vyrėlesnio vaiko pažindymai paprastai būna neilgi, labiau dėl sunerimusio vaiko paguodimo negu dėl jo alkio pasotinimo. Ilgiausiai tęsiasi žindymai vaiką užmigdant nakčiai. Motinos pienas ir tada nebūna pavirtęs į baltą vandenį, jame yra visos maistinės ir apsauginės medžiagos. Tik, aišku, šio pieno antraisiais ar trečiaisiais metais nebereikia tiek daug kaip pirmaisiais ir ypač pirmąjį pusmetį, kai jis buvo vienintelis kūdikio maistas ir gėrimas. Net ir dvejų-trejų metų vaikas gali pabusti naktį išalkęs, tačiau dažnesnė neramaus miego priežastis yra vienumos baimė, jei mažylis guldomas atskirai. Aišku, gali būti ir kitų priežasčių: dantų dygimas, tvankus oras nevėdintame kambaryje ir t. t.

Dažniausiai pasitvirtina taisyklė – kuo ramesnis vaikutis užmigs, tuo ramiau ir naktį išmiegos. Pravartu susikurti savotiškus ritualus, kurie tolygiai įvestų vaikutį į užmigdymo nakties miegui procesą. Gal paliūliuokite, švelniai pakalbinkite, paniūniuokite lopšinę…

Mamai dera įsiklausyti ir į save: ar neslegia kažkokie įsisenėję rūpesčiai, problemos, konfliktai su jai svarbiais žmonėmis. Kartais šie dalykai tūno kažkur giliai ir mama lyg susigyvena su jais, užgniauždama savyje nuolatinę vidinę įtampą. Tačiau ją jaučia vaikelis ir tai gali kelti jam nesaugumo jausmą, kuris, savo ruožtu, trikdo mažojo naktinę ramybę, blaško miegelį.

Na, o jei jokie būdai nepadeda, tada belieka mamai pasirūpinti savo poilsiu dienos metu, nes kitaip dažni prabudimai naktį, negilus miegas gali lemti įsisenėjusį ilgalaikį nuovargį, kuris galiausiai perauga į perdegimą – tada ir fiziškai, ir psichologiškai mama jaučiasi blogai, o tai vėlgi atsiliepia ir vaikeliui. Taip užsisuka užburtas ratas.

Ar verta skubėti?

Geriausia kūdikio nujunkymo nuo krūties taktika yra „sąžiningų mainų“ metodas, kai žindymas pamažu pakeičiamas kita veikla, o motinos pienas – kitu maistu ir gėrimu. Vaiko glaudimasis prie krūties naktį, savo esme pirmiausia yra saugaus artumo su patikimu žmogumi siekimas. Vaikai paprastai siekia maksimumo, todėl nurimdami pas mamą jie siekia krūties. Jeigu antrojo patikimo žmogaus statusą vaiko akyse yra pelnęs tėvelis, šis taip pat gali nuraminti vaiką naktį, užtikrinti jo saugumą užmigdydamas jį naktį. Tėvelio maksimumas yra vaikui ištiesta ranka, nugarytės pakasymas… Dar vėliau vaikas persikels nakvoti ir į kitą kambarį, jeigu ten greta miegos patikimas vyresnis broliukas ar sesutė, arba vaikui patikima močiutė. Ir ateis diena, kai pasiilgsite to šilto šnopavimo…

* * *
Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Comments

comments

Powered by Facebook Comments

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook